-
Pas Tave, Viešpatie, ieškau užuovėjos, neleisk man niekados nusivilti! Tu esi teisus, mane gelbėk! Išgirsk mane, skubėk manęs gelbėti! Būk užuovėjos uola - mano tvirtovė, - galinga pilis man gelbėtis! (Ps 31, 2-3)
Viena malda
Ką galėtumėt patarti žmogui, kuris turi vesti maldą, bet net praverti lūpas bijo. Bijo garsiai kalbėti, dėkoti ar prašyti Viešpaties, kai klauso kiti aplink esantys žmonės.
- Norėdami komentuoti, prisijunkite.
Naujausia galerija
Apklausos
Nariams
Šiuo metu svetainėje
0 narių ir 4 svečiai.
Kitos svetainės
Biblija - Šventas Raštas
Katalikų Bažnyčios Katekizmas
Vatikano II Susirinkimo dokumentai
Vatikano radijas
Kaišiadorių vyskupija
Palaimintasis Teofilius Matulionis
Palaimintasis Mykolas Giedraitis
Pivašiūnų šventovė
Katalikai.lt
Marijos radijas
Katalikų pasaulio leidiniai
Socialinis Bažnyčios mokymas
Gyvenimo ir tikėjimo institutas
Natūralus šeimos planavimas
Naprotechnologija
Nevaisinga šeima
Nebijok vėžio
Bernardinai.lt
Kunigų seminarija
Egzorcistų asociacija
Pašvęstasis gyvenimas
Gailestingumo versmė
Guronių rekolekcijų namai
Vievio parapijos bendruomenė
Kaišiadorių parapija
Elektrėnų parapija
Vievio parapija
Kazokiškių bažnyčia
Žiežmarių parapija
Merkinės parapija
Širvintų parapija
Jiezno parapija
Giesmės.lt
Jėzuitai
Pasitikėk
Malda yra Tavo kreipimasis į Viešpatį, o ne į žmones. O jeigu aplink Tave yra žmonės, susirinkę ir susikaupę maldai, jie neturi Tavęs blaškyti, nes visų jūsų mintys ir širdys trokšta vienytis maldoje. Apie žmones negalvok, galvok tik apie Tą, kuriam visada turi ką pasakyti. Pasitikėk Juo, klausyk savo širdies ir Tavo lūpos prabils. Nežinau, Karen, ar Tau padės mano patarimas. Aš irgi dar tik mokausi..:)
Malda nėra...
Kara:), malda nėra žodžių žaismas, o ir pati tyla yra malda, tik reikia labai garsiai tylėti ;)
Tyla
Pauzės tarp natų sukuria muziką:)
Labiausiai ko bijau
Labiausiai ko bijau, tai - nusišnekėti...
Bijau, kad nemoku ir t.t.
Bet laaaabai ačiū ;)
Pasitikėjimo
Norint vesti savų žodžių maldą, pirmiausia reikia būti Dievo akivaizdoje - būti atviriems Jo akivaizdoje.
Kitas svarbus žingsnis yra pasitikėjimas Dievu, kuris apglėbia ir saugo maldos vedlį nuo pašalinių trukdžių, leidžia laisvai lietis jo mintims.
Džiugu
:) kad Tu žinotum kaip man dabar šypsena užaugo skaitant šiuos komentarus... Džiaugiuosi, kad kyla noras augti... Jėga!
O šiaip, noriu pasidalint ir savais atradimais... Nemanyk, kad esi tokia viena. Aš nuolat bijau, kai man reikia praverti lūpas...
Pirmiausia, kai meldiesi - negalvok, nes galvodama ką pasakyti, Tu neleidi maldai lietis laisvai... Antras punktas būtų - pasitikėjimas (kaip kad ir sakė prieš mane). Pasitikėk Šventąja Dvasia - Ji geriausiai žino kaip viską sutvarkyti ;) ir trečiausias punktelis būtų - skaityk. Kad ir kaip norėtum (aš irgi to norėjau), bet nebus taip, kad iš Tavo lūpų pradės lietis tokios teologinės frazės, kurių net pati nesuprasi... Ne. To ir nereikia... Tiesiog, augimui skaityk mažas protingas knygutes, dalinkis ir naudokis tuo ką atrandi ;)
Šokantis...
Šokantis rabinas (chasidų pasakojimas):
Mažame Rusijos kaimelyje žydai nekantriai laukė rabino. Šis šventas žmogus atvykdavo retai, todėl žmonės ilgai suko galvas ruošdami jam klausimus.
Kai pagaliau jis atvažiavo, buvo sutiktas miesto salėje, kurioje, rabinas juto, tvyrojo įtampa, mat kiekvienas nekantriai laukė svečio atsakymų.
Iš pradžių jis nieko nesakė, tik įdėmiai žvelgė į susirinkusiųjų akis ir niūniavo vaiduoklišką melodiją. Greit ir visi pradėjo niūniuoti. Jis uždainavo - ir visi uždainavo drauge su juo. Jis siūbavo ir iškilmingais, ritmingais žingsneliais šoko. Susirinkusieji darė tą patį. Greitai žmonės taip įsitraukė, jog ritmas burte užbūrė ir jie jau nebegalvojo apie nieką kitą šioje žemėje. Taip kiekvienas jų pajuto visumą, pilnatvę ir buvo išgydytas nuo vidinės sumaišties, kuri mus skiria nuo Tiesos.
Tik po geros valandos šokis prislopo. Kai ištirpo žmones kausčiusi vidinė įtampa, jie susėdo ir pajuto kambarį užliejusią tylą. Tada rabinas ištarė tą vakarą vienintelius žodžius:
- Manau, kad atsakiau į jūsų klausimus.
Dervišo paklausė, kodėl jis Dievą garbina šokiu.
- Todėl, - atsakė šis, - kad garbinti Dievą - tai mirti sau pačiam. Šokis nužudo savąjį aš, o su juo miršta ir visos problemos. Kai nebelieka savojo aš, lieka Meilė ir Dievas.
Dievo malonės
Kai eini į pasimatymą su mylimu žmogumi nesimokai kažkokių frazių, kad atrodytum patrauklesnis, mielesnis, suprantamesnis. Kai einu į pasimatymą su Jėzumi, stengiuosi tik save nuraminti. Jeigu žmogus klūpo, tai dar nereiškia, kad jis meldžiasi. Labai svarbu nuraminti savo vidinį triukšmą. Kuo daugiau nuolankumo tuo daugiau Dievo malonių.
Atiduoti
Su ryto malda atiduodi dieną į Jo rankas ir visas dienos laikas būna tarsi palaimintas, o vakare padėkos malda...
Drąsos pasitikėti!
Drąsos pasitikėti! Žinau tą jausmą ir atrodo kiti tikisi kažko stebuklingo, prasmingo ir gilaus, bet tai pavyksta ne visuomet... Turiu vieną patarimą, kaip aš darau, - viską atiduok Dievui, tegul Jis kalba per tave. Ir man būna labai keista, nes aš niekada neatsimenu ką sakiau... Tiesiog Dievas randa būdų veikti, pasitikėk ir nebijok bandyti :)
Pritariu
Arūne :))) geras... aš irgi neatsimenu ką sakiau, bet tik tada kai viską patiki ir leidi šv. Dvasiai kalbėti per tave... vis tik nesutapimas tai :)))
Malda miške
Aš myliu mišką. Įžengiu tyliu maldininko žingsniu į šią žalią šventovę. O Kūrėjau! Čia mane iš karto apstoja būriai gerų žalių mano draugų. Čia nė karto nesu patyrusi išdavystės, melo ir klastos. Čia pasijuntu tarsi vėl atgimus. Užverčiu į viršų galvą, įremiu akis į bėgančius baltus debesiukus. Debesiukai skuba būriais į vieną pusę, o medžių viršūnės įsigręžę žaliais savo grąžtais į beribį padangės žydrį, bėga į kitą pusę. Vėjo aitvaras, kuris rangosi medžių viršūnėmis, sausais sparnais užgauna jų šakas. Ir medžiai skamba.
Čia tylu, bet ne visiškai. Vėjas, paukščiai, vabzdžiai. Čia verda gyvenimas. Čia - gyvybė. Ši tyla atpalaiduoja, išlaisvina, ir nejučia šypsaisi, juokiesi, sušunki, prisiglaudi prie medžio, prisėdi... Čia gali pabūti savimi, su Tavimi...
Čia irgi vyksta Mišios. Ne kartą ar du per dieną, nenustatytą valandą. Ne, jos vyksta nuolat, be perstojo, kiekvieną akimirką. Gali bet kada prisijungti. Gali bet kada pasišalinti. Gali...
Atokvėpis
Dievo kūrybingumas beribis. Tačiau ar Jo kūriniai tapo Dievu? Savo soduos Jis leidžia pailsėti, atsikvėpti, tačiau vėl grįžtame pas žmones ir santykį su Dievu atstatome (arba suardome), bendraudami ne su medžiu ar gėle, bet su žmogumi. Ir čia turime išlikti savimi ir su Juo. Miške lengviau. :)
Gamta
Labai gražiai, bent jau man, yra pasakęs brolis Astijus: "Žmogus ir gamta - neatsiejami dalykai. Esame gamtos dalis. Ir tiek žmogus, tiek gamta gyvybę gavo iš Kūrėjo - iš Dievo. Todėl kol branginsime ir saugosime gamtą, miškus, tol miškai ir gamta padės mums išlikti. Kito kelio nėra."
Padėkit!
Skaitau komentarus. Reikia drąsos maldai, bet ką daryti, kai jos trūksta?
Man reikia daugiau patarimų, kad galėčiau pravesti maldą :)
Malda
Paradoksas - kai trūksta drąsos maldai, reikia melstis :))
Pirmiausia
Pirmiausia, tai įdomu, kaip Tau būna kai viena meldiesi; kai kalbi su Dievu asmeniškai. Ar ir tada drąsos nebūna? :) O jei būna, tai manau gali visko būt, jog čia kažkokia "norėjimo viską tobulai pasakyt" baimė; kad nusišnekėsi, kad gal kažką ne taip pasakysi, o blogiausiu atveju dar ir pradėsi manyt, kad Tavo maldos turi kažkam kitam patikt... Nors svarbiausia čia Dievas. Aš tai siūlau būt savim. Kaip Dievui kalbi viena, taip ir kai vedi maldą garsiai, - kalbėk Dievui taip kaip ir visada (aišku be jokių tų asmeniškumų ir kitų sunkių/skaudžių ar kitokių dalykų, kurių nenori/negali sakyt, juk jie kartais net nebūtini). Neišradinėk dviračio. Kuo paprasčiau ir nuoširdžiau... Ir juk svarbiausias dalykas visame šitame yra Dievas. :) Baimės kažkada vis tiek būna įveiktos. Svarbiausia pradėt, bandyt nuryt ir įveikt tą baimę, nes niekas net nesiruošia keist apie Tave nuomonės, o ypatingai vertint ar tavo malda buvo gera, ar ne, nes net nėra jokių kriterijų, ir negali jų būt. Žmogaus tikėjimas yra labai subjektyvus dalykas, gal net pats subjektyviausias t.y. malda irgi. Tik Dievas gali vertint. Todėl sakyk Jam, klausyk Jo. Ir nebijok. Juk jei dar neatradai drąsos, tai vienintelis kelias ją atrasti - imt ir pabandyt, išdrįst pagaliau. Juk net neturi ką prarast...
:)
:)
:) Ačiū!