Viešpaties Angelas apreiškė Marijai, kad ji bus Išganytojo Motina. Mums gali kilti klausimas, ar tą apreiškimą Mergelė suvokė vidinėje vizijoje, ar per regimą Dievo apsilankymą Angelo pavidalu. Nesvarbu. Atrodo, jog Mergelė Marija pilnai suprato jai atsivėrusį slėpinį. Ir ji pasakė taip. Nėra prasmės klausti, ar Marija galėtų atsisakyti būti Dievo Motina, ir ar Dievas turėtų ieškoti kitos moters, kuri sutiktų būti Jo Sūnaus Motina. Kelti tokį klausimą būtų galima tik nepažįstant Marijos laisvės. Marija galėjo atsakyti vien tik taip. Nekaltai Pradėtoji išlieka visiškai savimi. O pati didžiausia laisvė – pritarti tiktai gėriui.

Marija mums apreiškia, jog žmogaus laisvė yra daugiau negu laisvas pasirinkimas. Laisvė yra ne tik galėjimas rinktis gėrį arba blogį, bet ir pritarimas tam, kas esi. Marijos ištikimybė išreiškia tą pilnutinę laisvę, kuri sutaria su Dievo valia. Tik kaip ji tą valią suprato?

Marijos Magnificat entuziazmas leidžia manyti, kad ji visų pirma mato, jog Dievas ja pasitiki. Negalima Dievo valios suprasti netikint, kad Dievas mus vertina. Dievas tiki Marija, nes Jis ją myli. Jis ja nesinaudoja, kaip priemone savo tikslams pasiekti. Kai Zacharijui buvo apreikšta, kad gims Jonas Krikštytojas, jis suabejojo ir už tai prarado kalbą. Marija atvirkščiai – nudžiugusi sušunka: Didžių dalykų padarė man Visagalis! Ji gali sau pritaikyti Senojo Testamento Onos giesmę, nes joje pasitvirtino Šventosios Dvasios veikimas: Jis išaukština mažuosius.

Vien tik Marija gali sakyti: Didžių dalykų padarė man Dievas. Kiekvienas yra pašauktas pažinti Dievo darbus savyje. Nepakanka tikėti, jog Dievas yra šalia mūsų. Dievas yra mūsų viduje. Dievą surandame visu tuo, kas esame ir kuo būti esame pašaukti. Kitais žodžiais tariant – savo pašaukimu. Tačiau suprasti savo pašaukimą nėra paprasta. Tik tas Mergelės skaidrumas leido patikėti, kad Dievas kviečia realizuoti kažin kokį Jo plano dalyką. Mergelės pritarimas savo pašaukimui yra mums tikėjimo ženklas. Marija nediskutuoja. Ji neįrodinėja, jog yra neverta, nesugeba. Tikėjimas nesiskaito nei su vertumu, nei su gabumais.

Tikėjimu narsi Marija savo Magnificat išgieda būsimuosius keistus savo Sūnaus palaiminimus. Jis išaukština mažuosius, alkstančius gėrybėmis apdovanoja. Kur gi Mergelė yra visa tai mačiusi? Ji mato aukštą pareigūną Erodą – tai jis persekios jos Sūnų! Vargšų yra pilnos gatvės, ir ji tai žino. Pažemintieji – jie yra trypiami, o turtingieji – jie visada moka žiūrėti į kitus iš aukšto. Tačiau ji, turėdama išganymo raktą ir matydama jau išteisintą pasaulį, gali suprasti savo Sūnų, kuris vėliau tars: Palaiminti vargdieniai.

Tarp jos dėka įvyksiančio Išganymo apsireiškimo ir visiško jo realizavimo, Marija, kaip ir mes, turėjo diena iš dienos atradinėti Dievo karalystę, kuri jau yra, ir kuri turi ateiti. Kaip krikštas mus kartą visiems laikams paneria mirtyje ir prisikėlime, taip Apreiškimo “Tebūnie” panardina Mariją paslaptyje, su kuria ji kiekvieną dieną privalo vis iš naujo sutikti. Tikėjimas, kuris galiausiai apima visą būtybę, įsirašo laike, o pasirodo tik ypatingais momentais. Tikinčiajam yra būtini tokie tikslūs momentai, pažymintys esminį įsipareigojimą. Tai sakramentai, apeigos, šventės, liturgija – daug Išganymo apreiškimų krikščioniui. Todėl ir žmogaus gyvenime esama apsisprendimų, pasirinkimų, kurie tartum patvirtina viso gyvenimo įsipareigojimo tikrumą. Tikėjimo įsipareigojimas, įsipareigojimas Dievui, įvairiose situacijose išgyvenamas taip, kaip tai išgyveno Mergelė Marija per visą savo gyvenimą. Jai vis iš naujo reikėjo sakyti taip: Betliejuje, Egipte, Nazarete, Kanoje, Jeruzalėje, Golgotoje. Jei būtume atidesni Naujienai, kuriai atstovauja kiekvienas mūsų gyvenimo atsitikimas, mes pastebėtume, kad gyvenime yra tiek apreiškimų, kiek išgyvenamų situacijų. Krikščionio pašaukimas, kuris per dažnai būna laikomas vienkartiniu žaibišku įvykiu, niekada nebūna atskirtas nuo gyvenimo visumos. Kiekvienas žmogus, vedęs ar ne, turintis vienuolio pašaukimą ar kunigas, per visą savo gyvenimą be paliovos atradinėja savo pašaukimą. Dešimt, dvidešimt, trisdešimt metų po pagrindinio pasirinkimo pašaukimas vis atnaujinamas tame, ką reikia daryti. Žmogaus pašaukimas niekada nebūna praeityje, jis visada yra ateityje.

Pagal Pierre Talec “Ką mes tikime”