Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi. (Mt 22, 37)

Jeigu paklausi vaiką, kas yra meilė, jis atsakys - tai dangaus mums duota dorybė, kuria mes mylime Dievą visa širdimi, o artimą kaip save. Bet jūs mane paklausite: ką reiškia mylėti Viešpatį Dievą labiau už viską ir labiau už save? O tai reiškia vertinti Jį labiau už visą kūriniją, būti pasirengusiam netekti viso savo turto, gero vardo, gimdytojų ir draugų, vaikų, vyro ar žmonos, netgi gyvybės, kad tik nepadarius mirtinos nuodėmės. Šventasis Augustinas sako, kad tobula Dievo meilė - tai beribė meilė, paremta ne viltimi įeiti į Dangaus Karalystę ir ne pragaro kančių baime, bet visos širdies meilė dėl to, kad Dievas yra be galo vertas meilės. Jeigu mes iš tikrųjų mylime Dievą, jokie kentėjimai, persekiojimai, panieka, gyvenimas ar mirtis negali mums atimti tos meilės Dievui.

Mes patys, broliai mano, jaučiame, kad be Dievo meilės būsime  labai nelaimingi. Jeigu žmogus buvo sukurtas tam, kad mylėtų Dievą, tiktai Dieve jis suras laimę. Jeigu mes būtume pasaulio valdovai, bet Dievo nemylėtume, visą gyvenimą būtume nelaimingi. Jei norite geriau tuo įsitikinti, paklauskite žmonių, gyvenančių be Dievo meilės. Pažvelkite į žmones, kurie nustojo eiti sakramentų ir paliko maldą. Pažvelkite į juos varge ir bėdoje ir pamatysite, kokie jie nelaimingi ir kaip yra nupuolę. Jie keikia patys save, baigia gyvenimą savižudybe arba miršta iš sielvarto. Šykštuolis, turėdamas daug turto, nesijaučia laimingesnis, negu  turėdamas mažai. Ar yra laimingesnis girtuoklis, išgėręs vyno, iš kurio laukė paguodos? Atvirkščiai, tampa dar nelaimingesnis. Išdidus nežino ramybės; jam vis atrodo, kad jį niekina. Kerštingas galvoja tik apie kerštą, dieną naktį nemiega. Taip pat pažvelkite į bjaurų paleistuvį, kuris tikisi rasiąs laimę kūniškuose malonumuose: jeigu jis ir nepraranda savo gero vardo, praranda turtą, sveikatą ir sielą, bet neranda jokio pasitenkinimo. Tad kodėl mes, broliai mano, nerandame laimės visame tame, kas, regis, galėtų mus patenkinti? Ak, dėl to, kad mes esame sukurti Dievui, ir tik Jis gali mus pasotinti, tai yra galime rasti laimės tiek, kiek jos išvis gali būti šiame pasaulyje. Nelaimingi neregiai, mes prisirišame prie gyvenimo, prie žemės ir jos gėrių, deja, prie  jos džiaugsmų; sakykime tiesiai - prie to, kas mums neša nelaimę.

Kiek protingesni už mus, broliai mano, buvo šventieji, viską paniekinę, kad galėtų tarnauti tik Dievui! Kaip menkai vertina visa, kas žemiška, žmogus, tikrai mylintis Dievą! Kiek šio pasaulio galingųjų, net kunigaikščių, karalių ir imperatorių yra viską palikę, kad dykumoje ar vienuolyne galėtų laisvai tarnauti Viešpačiui Dievui! Kiek kitų užkopė į ešafotą, kaip laimėtojai į sostą, kad paliudytų savo meilę Viešpačiui Dievui! Ak, broliai mano, koks laimingas tas, kas atsisako žemiškų gėrybių ir prisiriša vien tik prie Dievo! Deja, kiek tarp mūsų žmonių, dvidešimtmečių, trisdešimtmečių, nė karto nepaprašiusių Viešpaties Dievo tos meilės, dangiškosios dovanos, kaip yra pasakyta jūsų katekizme. Tad argi reikia stebėtis, kad mes tokie žemiški ir taip mažai dvasiški! Toks elgesys gali mus nuvesti iki liūdno galo: iki amžino atsiskyrimo nuo Dievo. Broliai mano, ar gali būti, kad mes nusigręšime nuo savo laimės, kuri yra tiktai Dieve. Tačiau palikime tą temą, nors ji ir tokia įdomi... Dievo meilė sudaro šventųjų palaimą Dangaus Karalystėje. Ak, senovine ir amžinai nauja grožybe, kada gi mes mylėsime tiktai Tave?

O jeigu mes paklausime vaiką, kuo turi pasireikšti meilė artimui, jis atsakys: Dievo meilė turi pasireikšti tuo, kad mes Jį turime mylėti labiau nei savo turtus, sveikatą, gerą vardą, net gyvybę; o artimo meilė turi pasireikšti tuo, kad mes mylime jį kaip save pačius, tai yra trokštame jam tokio gėrio, kokio trokštame sau; tik tada mes mylėsime artimą tokia meile, be kurios negalima tikėtis Dangaus karalystės nei draugystės su Dievu. Deja! Kaip dažnai tokios meilės stygius būna nederamo sakramentų priėmimo priežastimi ir veda mus į pragarą! Tačiau ką reiškia žodis "artimas"? Labai paprastai. Tai reiškia visus, net ir tuos, kurie mums padarė bloga, pakenkė mūsų geram vardui, apšmeižė mus arba padarė mums kokį nors nuostolį, ir dargi tuos, kurie galbūt norėjo mums atimti gyvybę. Mes turime juos mylėti kaip save pačius, ir trokšti jiems tokio gero, kokio trokštame sau. Mums ne tik draudžiama linkėti jiems blogo, mes turime jiems patarnauti visada - kai jiems to reikia, ir kai mes tai galime padaryti. Turime džiaugtis dėl jų sėkmės, gailėtis jų ištikus juos nelaimei, ginti juos, kai apie juos kalbama blogai, pasakoti apie jų gerus darbus, apie kuriuos žinome, nevengti jų draugystės, netgi mieliau kalbėtis su jais, negu su tais, kurie mums yra kuo nors pasitarnavę; štai, kaip mes turime mylėti savo artimą pagal Dievo įsakymą. Jeigu mes elgiamės kitaip, galime tvirtinti, kad nemylime nei artimo, nei Viešpaties Dievo: mes blogi krikščionys ir būsime pasmerkti.

Prisiminkite, broliai mano, kaip Juozapas pasielgė su savo broliais, norėjusiais jį nužudyti, įmetusiais jį į šulinį ir pardavusiais svetimšaliams pirkliams (Pr 37). Vienintelė jo paguoda buvo Dievas. Bet kadangi Dievas jį mylinčių neapleidžia, Juozapas buvo tiek išaukštintas, kiek jis buvo buvęs pažemintas. Kai jis tapo bemaž faraono valstybės valdytoju, badaujantys broliai pas jį atėjo, bet jo nepažino. Juozapas pamatė tuos, kurie norėjo jam atimti gyvybę ir būtų  jį užmušę, jei  vyriausiasis brolis nebūtų jų sudraudęs. Jo rankose buvo visa faraono valdžia, jis galėjo įsakyti juos suimti ir nužudyti. Niekas jam negalėtų pasipriešinti; netgi atrodytų teisinga piktadarius  nubausti. O kaip pasielgė Juozapas?.. Meilė, gyva  jo širdyje, paskatino jį pamiršti, kad su juo buvo pasielgta blogai. Jis tiktai galvojo, kaip juos apdovanoti... Jis apsiverkė iš džiaugsmo, ėmė klausinėti apie tėvą ir kitus brolius. Ir kad jie pajustų jo meilę, jis visus juos pasikvietė visam laikui pas save (Pr 42-47).

Tačiau kaip galima sužinoti, paklausite mane, ar žmogus turi tą nuostabią brangią dorybę, be kurios mūsų tikėjimas yra tik šešėlis? Pirmiausia, broliai mano, žmogus, mylintis savo artimą, nebūna išdidus; jis nesistengia iškilti virš kitų žmonių; jis niekada nesmerks jų elgesio; jis nemėgsta kalbėti apie tai, ką jie daro. Savo artimą mylintis žmogus neieško savo artimo veikimo priežasčių; jis niekada nemanys, kad elgiasi geriau nei kiti, niekada nenori iškilti aukščiau savo artimo; atvirkščiai, jis mano, kad kiti žmonės visada elgiasi geriau negu jis. Jis neužsigauna, jei artimas vertinamas labiau nei jis; jeigu jį niekina, jis vis tiek patenkintas, nes mano, kad yra vertas dar didesnės paniekos.

Savo artimą mylintis žmogus stengiasi kiek galėdamas neskaudinti kitų žmonių, nes artimo meilė - karališkasis apsiaustas, slepiantis mūsų brolių trūkumus ir niekada neleidžiantis manyti, kad esame geresni už juos.

Ir taip, broliai mano, matote, jog norint mylėti Viešpatį Dievą ir artimą, nereikia būti nei mokytam, nei turtingam; reikia tik stengtis įtikti Dievui visu tuo, ką darome; daryti gera visiems, tiek blogiems, tiek geriems žmonėms...

Šv. Jono Marijos Vianėjaus (1786-1859) pamokslas