Skaitau šių draugų komentarus ir galvoje sukasi žodžiai - ARBA HEROJUS ARBA NIEKAS.

Ir tada mintis į galvą. Visi esame savo gyvenimo herojais, sutinkame kirus žmones, todėl esame herojai ir jų gyvenime. Koks didis dalykas yra būti liudytoju. O tą darome kiekvieną dieną. 

Ir tada gaunas, kad kiekviena diena yra didi ir mums dovanota ne šiaip sau :]

Labai patinka klausyti, ką kalba kiti žmonės. Ką kalba draugai, artimieji, nes matai kaip jie auga ir augina tave. :]

O čia dar apie herojus :] kad būtų aiškiau :]

Būti herojumi, reiškia turėti savo veidą.

Kartais atrodo, kad esame herojais tiek, kiek patys padarėme. Esame paveikti to, ką darome ir esame priversti matuoti save. Savęs suvokimas susijęs su kitu, kito žvilgsniu. Tik kai pamatai kitą, gali pastebėti save. Kai Kristus ėjo gatve, Jis atrodė kaip paprastas žmogus, bet, pamatę Jį, kiti pajautė savo būtį. Turime trokšti būti suprasti ir ieškoti kitų žvilgsnių. Turime pastebėti tą žvilgsnį, kuris padeda suprasti, kad egzistuoji. Tik taip gali turėti savąjį veidą.

Būti herojumi, reiškia sąmoningai išgyventi dabartį.

Akimirkos didingumas yra ryšys su begalybe. Jei žmogus plauna stalą, suvokdamas tą ryšį, tuomet daro patį didžiausia dalyką.
Kaip suprasti, kad tu sąmoningas?
Kai esi laimingas.

Turime maldauti, nes tik tai gali paversti mus istorijos herojais.

Tu nesi apibrėžtas. Esi daugiau nei aplinkybės, supančios tave. Būti maldautoju, reiškia prašyti gyvenimo To, kuris tave sukūrė. Jis žvelgia į mus kitaip ir tai pažadina norą tapti herojais. Mes norime gyventi, būti savimi, todėl turime tapti maldautojais.

Kristus maldauja žmogaus širdies, o širdis maldauja Kristaus.

Herojus - tas, kuris supranta, kad jis vienintelis.

Bet tuomet kas tu toks? Save patį gali atpažinti, tik sutikdamas kitą. Mums duotos akys, todėl turime žiūrėti į kitus, o ne į save. Turime klausti: ne "kas aš esu?", bet "kuo aš sutvertas būti?".

Gražu, kad nuolat galime klausti :]