Liudijame Dvasinių pratybų atradimus (X)

Visiems savo Dvasinių pratybų bendražygiams noriu padėkoti už praleistas akimirkas, už pasidalinimus, išklausymus, paguodos žodžius ir šypsenas. O kunigui Povilui už suteiktą galimybę augti dvasiškai. Priėmiau šį kvietimą kaip didžiausią dovaną.

Dvasinių pratybų pradžia buvo nelengva. Kalbėti apie tikėjimą, Dievą, dalintis savo patirtimi, nebuvo lengva. Juolab, kad kasdieniniame gyvenime apie tai mažai kalbėdavau. Ir, tikrai, man tai buvo nauja. Tačiau diena po dienos, savaitė po savaitės viskas pradėjo keistis. Stengiausi visa širdimi patikti Dievui, o ne kitiems. Ir Jis manęs klausėsi ne tam, kad mane bartų ar priekaištautų, bet kad maloniai pakviestų ir paguostų. Jis per daug nereikalauja. Išmokau su Juo kalbėtis savo širdies balsu.

Man melstis, tai tarytum įžengti į kitą pasaulį, į kitą šalį, kurios visai nepažįstu. Į šalį, kurioje gyvena Dievas. Atradau tylą. Išmokau įsiklausyti tyloje, išgirsti Jį. Vis tik maldai reikalinga ne tik išorinė, bet ir vidinė tyla. Kasdienybės triukšme ir šurmulyje dažnai sunku atrasti tylą. Iš pradžių kilo minčių, kad tam nėra laiko, skubu, laukia darbai ir t.t. Tiesiog teko "pažaboti" šią vidinę perkūniją.

Kaip žodžiais galima išreikšti, kuo vidujai man gali būti Dievas? Kai būnu su Juo, turiu viską, kas man reikalinga. Branginu buvimą Dievo artumoje ir džiaugiuosi Jo akivaizdos laime. Penkios minutės susitelkimo man vertingesnės už visą pasaulį. Manyje nuostabi ramybė, džiaugsmas ir švelnumas, nes Jis yra geras, atidus ir rūpestingas.

Ir kitiems linkiu surasti laiko nors trumpam pasitraukti nuo kasdieninių rūpesčių, kurie niekada nepaliks mūsų, pasikliauti Dievu, pabūti su Juo ir pajusti Jo gydančią galią.

Vilma Kazakevičienė

web sprendimas c-4