Mes sukurti pagal Dievo paveikslą, - atsklido brolio Marcelino balsas. Darome pertrauką ir tyloje išsiskirstome kas kur. Išėjusi iš patalpos ir, apkabinta vasaros šviesos bei šilumos, pasukau link aikštės. Grindinio akmenys alsavo karščiu, lietaus dulksna, vos pasiekusi juos, garavo ir pripildė popietę sumišusiu grindinio dulkių ir drėgmės kvapu. Tylu. Na, tiesiog nerealiai tylu mažame miestelyje. Nesirinkdama kelio, žingsniavau aikšte tolyn link koplyčios, saugančios šventąjį akmenį. Praėjusi ją, pasukau pamiškės link...

Ne kartą anksčiau girdėjau kalbas, o ir pati mąsčiau apie Dievo paveikslą. Labai pavojinga bandyti įsivaizduoti Dievo paveikslą, - vieno pokalbio metu išgirdau sakant brolį karmelitą. Tiesą pasakė. Nepasiginčysi, pamaniau tada.

Viešpatie Dieve mūsų, Tu beprotiškai mus myli, Tu mūsų Tėvas, Tu mus sukūrei ir prieš mums gimstant viską apie mus žinojai, tai kodėl slepi savo veidą nuo mūsų, kodėl kalbi taip sunkiai suprantama mums savąja kalba? Mes spėliojam kokios Tavo akys - žydros, kaip Tavo sukurto dangaus, ar žalsvos kaip ežerų vanduo? Medaus spalvos ar kaštonų rudumo? Tu aukštas ar kresnas? Liesas ar putlutis? Baltaodis ar spalvotos odos? Tavo balsas tylus ar griausmingas? Ir kaip Tu eini: ar kulnu atsispirdamas į žemę, ar žengi pirštų galais? Kokia kalba prakalbi į žmones? Groji? Mezgi? Pieši? Dainuoji? Valgai pyragus su uogom? Ir kokia arbata mėgaujiesi? Jei mes panašūs, tai kur vakarieniauji ir kur miegi? Turiu Tau dar beprotišką galybę įvairiausių klausimų...

Atžingsniavusi, nuo pamiškės kalnelio žvelgiau iš tolėliau į tylųjį miestuką. Mąsčiau, kad nepakartojama dovana yra mums ši tyloje skendinti šventa vieta. Kaip gerai, kad čia nėra įprasto šventom vietom prekybinio šurmulio, gausių gatvės kavinių su šūkaujančiais turistais, tylą ardančio automobilių gaudesio! Labai norėtųsi, kad kuo daugiau piligrimų čia apsilankytų, bet tyla ir ramybė, vietos šventumas liktų išsaugota...

Sėdausi ant žolės galvodama, kad negali taip būti, jog, atskleidęs mums aš sukūriau jus pagal savo paveikslą, nenori, kad mes tai suprastume. Ar būtum sakęs, jei netikėtum, kad galim suprasti? Tu sukūrei mus pagal savo paveikslą...

Paprastai duodi nepaprastą, bet mes nesuprantame. Padedi matomoj vietoj ir mes nerandame. Laikai mus ant rankų, o mes Tavęs ieškom... Nebūtum siuntęs Sūnaus mūsų mokyti, jei visa būtų taip paprasta...

Tu sukūrei mus pagal savo paveikslą... Kartojau ir kartojau užsimiršusi, vis žvalgydamasi aplinkui. Kartojau ir kartojau niūniuodama... Kartojau ir kartojau... Manasis niūniavimas virto tyliu giedojimu... Giedojau, o mintys nešė kaži kur, gal niekur, kažkur... Žvelgiau į dangų, mišką, žolę. Žvilgsnis klaidžiojo miestuko gatvėmis, sekė kieme pasirodžiusį vieną kitą žmogų (tarmėse sodybas vadina gyvenimu...), slydo bažnyčios, koplyčios bokštais... Gera buvo jausti švelnų vėją, glostantį plaukus, pajusti šildantį saulės spindulį sykiu ir krapnojantį vasaros lietutį...

Susivokiau, kad jau kurį laiką žiūriu į medį. Žvilgsniu naršau šakų lapus, stebiu šakose purpsinčius ir čiulbančius paukščius. Ausis klausosi vėjo ir lietaus šnaresio medžio lapuose, paukščio čiulbesio ir... apstulbau! Apstulbau nuo suvokimo, jog prieš mane - Gyvybės medis! Šaknys į žemę, šakose paukščiai čiulba, viršūnė į dangų ir saulę... Dieve, ar tai norėjai man pasakyti? Sukūrei mus pagal savo paveikslą: iš žemės, gyvenimo ir amžinybės? Kūno, gyvybės ir dvasios? Materijos, gyvybės ir dvasios? Dievas: Tėvas Kūrėjas, Sūnus Gyvenimas ir Amžinoji Dvasia? Amžinasis Dieviškasis Trys...

O Dieve, mano Dieve!

Ačiū Tau, Gerasis Dieve! Nes ...tik Sūnus ir tas, kuriam...

Alma Marija Ieva