Liudijame Dvasinių pratybų atradimus (VIII)

Dvasinės pratybos... Kažkodėl aš, visą šį laiką skubėdavau į dvasines pamokėles, o ne į pratybas. Man tai buvo dvasinės pamokėlės, kurioms ruošiausi, kartais neatsakingai, bet vis tiek... Aš jų laukiau, jomis gyvenau. Jų metu atradau, kad kiekvieną iš mūsų Dievas myli ypatingai, ką kiekvienas iš mūsų ir liudijo.

Liudijame Dvasinių pratybų atradimus (VII)

Dvasinių pratybų dėka radau atsakymą į pagrindinį savo būties klausimą: kas aš esu ir ką veikiu čia, šioje žemėje. Išgirdau, pajutau Jėzaus kvietimą darbuotis Dievo Karalystės kūrime.

Liudijame Dvasinių pratybų atradimus (VI)

Dvasinių pratybų pabaiga... Visada gaila, kai kas nors gera baigiasi, bet be pabaigos nebūtų ir galimybės peržvelgti nueitą kelią, apmąstyti ir apibendrinti tai, kas gauta, nes, bet koks apmąstymas ar analizė eigoje, būtų tik tarpinių rezultatų ir patirties apibendrinimas. Pasiekus pabaigą, visada prisimenam pradžią, nes pradžia susijusi su mūsų pasirinkimu. Kadangi visi esame laisvi savo valia pasirinkti vieną ar kitą veiksmą ar veiklą, todėl pabaigoje susimąstome, kodėl mes pasirinkome čia ateiti, kodėl pasilikome iki galo.

Broliams patarnautojams Sekminių šventės vigilijoje

Raktažodžiai:

Šventoji Dvasia, kurios naują pilnatvę mes galime ir privalome šioje šventėje gauti - jei tik esame pasirengę ją sutikti - yra Dievo vaikų dvasia. Tai ji padaro, kad mūsų širdys jaučiasi esančios Dievo vaikais, tai ji, pasak šv. Pauliaus, leidžia mums mylėti mūsų dangiškąjį Tėvą ir Juo pasitikėti. Šitas žinojimas, kad esame Dievo vaikai, skiria mus nuo netikinčiųjų ir padaro krikščionimis. Jei mes norėtume patikslinti, kokios yra Dievo vaikų ypatybės, mes pamatytume, jog tai yra paklusnumas, laisvė ir džiaugsmas.

Liudijame Dvasinių pratybų atradimus (V)

Labai sunku parašyt kažką... Net nežinau nuo ko pradėt. Viskas praėjo taip greit, o buvo visko. Buvo, kad ėjau su džiaugsmu, su pilna širdimi ir noru dalintis, bet kartais ėjau ir tuščia, galinti tik semtis jėgų iš kitų liudijimų. Vėl ir vėl atrasti, atsimerkti, keistis, neleisti sau nusigręžti nuo meilės - viso to man labai reikėjo.

Liepos 3 d.

Tituliniai Molėtų šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios atlaidai.
Atlaiduose lankysis vyskupas ir teiks Sutvirtinimo sakramentą (11 val.).

Šv. Mišios 9 val. ir 11 val.

Liudijame Dvasinių pratybų atradimus (IV)

Dievo žodis ateikite ir pamatysite (Jn 1, 39) tapo tikrove. Atėjau į Dvasines pratybas patikėjusi, kad esu kviečiama Dievo per kunigą Povilą. Tikėjau - tai Dievo malonė. Jis yra kažką numatęs mano gyvenime. Tai, ką išgyvenau, pranoko visus mano lūkesčius. Šiandien dėkoju Dievui regėdama, kokį stulbinantį darbą Jis atliko manyje ir kokia malonių gausa per šias Dvasines pratybas apdovanojo mane iš savo begalinės meilės ir gailestingumo. Supratau, kad vien savo pastangomis Gyvojo Dievo, kokį sutikau atėjusi, niekada nebūčiau radusi. Garbė Dievui, Jis pats mane surado, pakvietė į savo bičiulystę ir nuolatinį bendravimą su Juo per maldą ir Jo žodį, tiksliau į tikrąjį gyvenimą per Jį, su Juo ir Jame.

Liudijame Dvasinių pratybų atradimus (III)

Dvasinės pratybos leido dar kartą ir žymiai atidžiau pažvelgti į save iš šalies. Dvasinių pratybų dėka, tapau jautresnė kito žmogaus skausmui, kančiai, nemeilei; tapau žymiai atlaidesnė. Dvasinės pratybos pakylėja žmogų į visai kitą lygmenį. Tai nauja galimybė bendrystei su Dievu ir su žmogumi, nauja galimybė įsiklausyti į kito žmogaus vidinį pasaulį.

Liudijame Dvasinių pratybų atradimus (II)

Per gerbiamą kunigą Povilą Dievas pakvietė mane dalyvauti Dvasinėse pratybose tokiu metu, kada buvau pasimetusi, susikrimtusi ir ieškojau vilties spindulėlio. Ar jį radau? Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad tikrai taip.

Liudijame Dvasinių pratybų atradimus (I)

Su didžiausia nuostaba ir džiugesiu galiu pasakyti, kad šioje dvasinėje kelionėje aš atradau daugiau negu tikėjausi, daugiau nei galėjau įsivaizduoti. Aš atradau Dievą. Visur ir visada jaučiu Jo artumą, viskas mano gyvenime tampa Dievo ir skirta Dievui. Prisimenu save Dvasinių pratybų pradžioje... Tikrai nebuvo viskas paprasta ir lengva. Buvo ir baimių, ir abejonių, ir Dievo žodis ne visada buvo suprantamas ir priimtinas. Nelengva buvo Dievui ištarti tvirtą "taip", suvokti, kad Dievui reikia ne trupinėlio mano gyvenimo, o visko, ką aš turiu, kas esu, kuo gyvenu. Jis - visa ko esmė, gelmė ir paslaptis. Dabar jaučiu, kad nebebijau tikėti, nebijau mylėti, nebijau liudyti ir pripažinti, kad Jėzus Kristus yra Viešpats.

Surinkti turinį
web sprendimas c-4