-
Suteik man malonę, Viešpatie, gelbėk mane! Viešpatie, skubėk man padėti! (Ps 40, 14)
Kalbantis Dievo Žodis
Ar nebūna taip, kad sėdėdamas bažnyčioje ir besiklausydamas kunigo skaitomos Evangelijos suvoki, kad Dievo Žodis kalba Tau? Kad šimtą kartų girdėtas tekstas prabyla, kreipdamasis būtent į Tave? Tuomet pradedi džiaugtis su kitais arba užsirašai į knygelę, arba pasidžiaugi su savim ir pamiršti :) Dievo Žodis kiekvieną iš mūsų kalbina skirtingai, todėl nepabijokim pasidalint keliomis mintimis, atėjusiais suvokimais ir kitokiomis įžvalgomis iš Šventojo Rašto (Evangelijos, skaitinio, psalmės ir t.t.) Galbūt Tavo mintis atvers kitam akis ;)
- Norėdami komentuoti, prisijunkite.
Būki kantrus iki mirties ir suteiksiu tau gyvybės vainiką
Naujausia galerija
Apklausos
Nariams
Šiuo metu svetainėje
0 narių ir 5 svečiai.
Kitos svetainės
Biblija - Šventas Raštas
Katalikų Bažnyčios Katekizmas
Vatikano II Susirinkimo dokumentai
Vatikano radijas
Kaišiadorių vyskupija
Palaimintasis Teofilius Matulionis
Palaimintasis Mykolas Giedraitis
Pivašiūnų šventovė
Katalikai.lt
Marijos radijas
Katalikų pasaulio leidiniai
Socialinis Bažnyčios mokymas
Gyvenimo ir tikėjimo institutas
Natūralus šeimos planavimas
Naprotechnologija
Nevaisinga šeima
Nebijok vėžio
Bernardinai.lt
Kunigų seminarija
Egzorcistų asociacija
Pašvęstasis gyvenimas
Gailestingumo versmė
Guronių rekolekcijų namai
Vievio parapijos bendruomenė
Kaišiadorių parapija
Elektrėnų parapija
Vievio parapija
Kazokiškių bažnyčia
Žiežmarių parapija
Merkinės parapija
Širvintų parapija
Jiezno parapija
Giesmės.lt
Jėzuitai
Ačiū, Vilma
Ačiū, Vilma. Aš norėjau tą patį padaryt kaip Tu :) (sukurti temą ir lygiai tokią pačią)... :)
Man Evangelija buvo tiesiog stebuklinga... Antrą kartą klausydama aš dar geriau įsiklausiau ir supratau, kad kiekvienas sakinys, žodis yra iš Dievo... Ir tai nuostabu... :)
Gražu :)
Gražu :) O gal pameni kuri būtent vieta ar sakinys Tau labiausiai įkrito į širdį? :)
Tikriausiai...
„Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“
Taip turbūt rašosi... :))
Ps 118
Ps 118 B dalies 8 eilutė. Nors brevijoriuj ta pati mintis kitais žodžiais pasakyta, ir jie man mielesni. „Geriau prie Viešpaties glaustis, negu žmogumi pasikliauti!"
Klausykitės Jo...
Klausykitės Jo...
Dievo
Dievo Žodis nėra estafetės kamuoliukas, kurį vos gavę mes turime skubėti perduoti kažkam kitam (gal todėl čia ir tyla?). Aš nesakau, kad nereikia dalintis patyrimais ir liudyti Dievo, kalbančio man per labai konkrečius dalykus. Reikia. :) Tačiau svarbiausia yra ne tai, ką Dievas pasakė, bet tai, kaip tai, ką Jis pasakė, pakeitė mano gyvenimą. Tai įdomiausia ir būtų išgirsti. :)
Drįstu naujinti šią temą (ačiū Vilma!), kviesdama dalintis dar ir tuo. Prie kiekvieno gyvenimo, aš tikiu, Jis jau yra prisilietęs. Per Žodį ar kitą ženklą. Papasakokit. Būkit geri. :)
Dievo meilė
Kažkaip šiomis savaitėmis labai daug kalbėjo man Dievas. Ir jaučiu kaip mano gyvenimas keičiasi ir aš pati keičiuosi. Ir kuo toliau, tuo labiau pajuntu tai. Kažkaip noriu pasidalinti visu tuo :) Atrodo, širdis rėkia iš džiugesio. Praeitomis dienomis nejaučiau Dievo artumo, vis tolau nuo Jo... Net nežinau kas atsitiko, bet po sekmadienio Šv. Mišių aš jaučiausi kitaip. Kalbėjo man Dievas ir per Evangeliją, ir per žmones. Dabar turiu savyje ugnelę, kurią stengiuosi išsaugoti :) Mano gyvenimo dienos tapo netokios niūrios, radau džiaugsmą, viltį ir pasitikėjimą. O gal dar ir daugiau... Dabar bandau viską savyje atpažinti :) Ačiū Jums, kad padėjote nepalūžti :)) Dievas myli visus ir tik įsiklausykit į Jo šauksmą :))
:)
Džiaugiuosi dėl Tavęs. :)))
Kaip ten anas išminčius sakė:
Kaip ten anas išminčius sakė: "ir šitai praeis".
Viskas ką toliau sakysiu, parašyta kaip suaugusiam žmogui. Vien todėl, kad pasitikiu Tavim, Regvita, ir žinau, kad sugebėsi pažiūrėt į tai brandžiu žvilgsniu - ta prasme, kad tikrai nesiekiu sumenkinti Tavo patirčių su Dievu.
Taigi, šito - kas kelias dienas besikeičiančio Dievo (kuris tai atsitolina iki begalybės, tai vėl apkabina iki neišmatuojamų gelmių) - vardas ko gero yra hormonai. Arba nuotaikos. Arba dar kas nors.
Tik jau ne Jahvė :)
Aišku, paaugliui, ypač įtikėjusiam paaugliui, Dievas tampa tarsi raktu į visas patirtis. Tai toks stiprus išgyvenimas, kad kitų tarsi nebereikia :) Panašiai būna su paaugliais, kurie atranda savo, arba savo bendraamžių kūną :) tada irgi nieko aplink nebesimato...
Ar tikrai viskas taip paprasta?
Argi tie džiaugsmo kalnai bei liūdesio slėniai neištikdavo ir anksčiau? Sutinku, anksčiau viskas būdavo kitaip. Tačiau ar tikrai VISIŠKAI kitaip?
Man rodos, kad kur kas brandesnis ir toliau vedantis kelias - tai leisti sau gyventi normalų paauglio gyvenimą ir "pataupyti" Dievą ypatingiems atvejams :)
Ta prasme, kad nesąžininga visas patirtis suversti Dievui ant pečių. Juk dar egzistuoja mūsų laisvė, o ką jau bekalbėt apie trimestrus, mamos nuotaikas ir dar daugybę dalykų, kurie visaip kaip nepaklūsta nei Dievo, nei mūsų norams :))) Juokauju.
Bandau pasakyti tik, kad mūsų, kaip krikščionių, branda visada eina koja kojon su žmogiškąja branda. Paauglystė - tai laikas bręsti pirmiausia mūsų žmogiškumui. Todėl reikia mokytis, reikia užsiiminėti visokiais pasaulietiškais dalykais (kaip kad čiuožinėjimas, apsilaistymas kebabų padažu ir šuoliavimo maišuose estafetės), reikia mylėti, o kartais netgi reikia pykti.
Kur visame tame Dievas?
Hmz... Čia geras klausimas. Tačiau verta - tikrai verta - savęs paklausti iš karto (kol to klausimo neuždavė kipšas): ar tikrai visa tai ką vadinu Dievu, Jo veikimu ir prisilietimu yra Jis, Jo veikimas ir t.t.?
Ir ar tikrai Jis kaip koks nenuorama blaškosi tai mane apleisdamas iki negalėjimo, tai apkabindamas, kad net kaulai braška? :) Kažkoks žiauriai nepastovus Dievas būtų...
Taip, galima sakyti - nuodėmė mano, ir nepastovumas mano... tai ne Dievas nuo manęs, bet aš nuo Jo bėgu. Galima sakyti taip. Tikrai. Bet ir čia - ar tikrai taip?
Geriausias pavyzdys - šeima. Ten juk, atrodytų, kad ir ką iškrėstum - yra nekintami dalykai: visada būsi dukra, visada būsi sesuo, visada būsi viena iš to juokingo šuns šeimininkių :)))
Žodžiu... siūlyčiau po truputį lipt iš vaikiškų šlepečių ir matuotis didesnės "išmieros" batelius. Lengva kalbėt apie nuotaikų, situacijų ir visokių kitokių nenuoramų kaitą kaip apie Dievą. Tačiau ar nebus taip, kad Dievas kur kas geriau užsimaskavęs ir duoda Tau kur kas daugiau laisvės? :)
.........................
Ar tikrai išgirsta Evangelija, gera nuotaika, jausmas ir panašūs dalykai yra Dievo prisilietimo ženklai? Juk viskas taip trapu - šiandien radai, rytoj - pametei. Dievas, lyg ir, pastovesnis?...
Šiaip tai nepyk :) Čia mano toks būdas padėkot už sveikinimą :))) Ačiū!
Džiaugiuosi Tavimi, žinok.
Laikykis!
Kun. Algi
Kun. Algi, drįsčiau prieštarauti, kai kur...
"pataupyti" Dievą ypatingiems atvejams :)" Gal gali šitą pakomentuoti plačiau? Nes man dabar atrodo, kad čia jau Dievo "įtaisymas" į rėmus. Čia žinai kaip sako: „Daug draugų turi Jis prie stalo, bet maža pasninko dienomis." Čia tas "taupymas" man asocijuojasi su žaidimu, kurį valdai Tu pats. Ir tas normalus paauglio gyvenimas nelygu normaliam gyvenimui... Turiu minty, matau savo draugus pasauliečius, krikščionis, krikščionis game'erius. Vieni Jį ignoruoja. Vieni stengiasi gyventi tikėjimu, kiti Dievą "pataupo" ypatingiems atvejams. Pats buvai paauglys, tad manau supranti geriau nei aš.
Tas pyktis nelygu pykčiui... Na taip pykti žmogiška, bet pasiduok vieną kartą pykčiui, kitą kartą... Ir manau, kad tokia plonytė riba tarp pykčio ir neapykantos. Ir šiaip man čia kertas su 5 įsakymu.
O dėl Regvitos, tai ji lipa į galingus kerzus... :)))
Na laukiu Tavo "aštraus atsakymo". :)
Justai
Justai, per daug ambicijų per mažai tikėjimo.
Nesidankstyk savo paauglyste. Labai daug matai kitus, o kada pradėsi tarnauti.
Į žmogų žiūrima iš viršaus tol kol jis atsikels.
Rankų iškėlimas bažnyčioje ir gitaros brazdinimas nėra tikėjimas. Tikėjimas tai gyvenimas. Rasti Dievą kasdienybėje ir Jo nesumenkinti tai iššūkis.
Dievui vienodai ar mes giedame, nes mes giedame klaikiai palyginti su Angelais kurie šlovina Viešpatį.
Rasti Dievo meilės "spindulius" ir jų "neištaškyti" o jais pasidžiaugti nesvarbu džiaugsme ar skausme.
P.S. Atsiprašau jeigu per aštrus patiekalas.
Ar
Ar dar ilgai reikšit savo nepasitenkinimą Justu? Po galais...
Argi?
Ar tai nėra sveika kritika??
Tai
Tai yra nesveika kritika.
Kur tikrumas?
O kada sveika kritika? Tada kai sako tai kas jūs norite girdėti?
Kur tas tikras NUOLANKUMAS? Kur pagarba?
Jeigu ką parašai tai kas nepatinka. Galite "užkapoti "žodžiais. Kam tada rašyti.
P.S. Pamąstymui. Kodėl niekas nebenori šitoje svetainėje dalintis?
(Persimetėt į facebook kad eiškoti naujų aukų?)
Tikrai
Tikrai, Antanai. Kur nuolankumas ir pagarba?
Šiek tiek apie kritiką. Kritika paprastai ir neturi būti patogi. Ji ir nebūna. Bet yra skirtumas, ar kritika yra konstruktyvi ar, priešingai, destruktyvi. Nei viena, nei kita nesiklauso patogiai, bet viena kuria, o kita griauna. Svarbu su kokiom intencijom kritikuojantis žmogus tai daro. Ir tos intencijos dažniausiai labai neblogai matosi.
Prieš kritikuojant svarbiausia yra atsakyti sau į klausimą, ar mano tikslas yra parodyti žmogui, kur, man atrodo, jis klysta, ir tai padarius toliau gerbti jo laisvę rinktis, ar kažką keisti ar ne? Ar tikslas yra nukreipti žmogų? Ar sumenkinti, pažeminti, įžeisti, įskaudinti ir parodyti jam nepagarbą?
Ką noriu pasakyti... Tuos pačius dalykus galima pasakyti labai skirtingai. Nuo to pasakymo priklauso, kaip žmogus priims kritiką ir kiek jis į ją atsižvelgs. Galų gale kaip jis jausis ją išgirdęs. Ir tai svarbu.
Kritika, anyway, yra menas ir sugebėjimo ją pasakyti tinkamai reikia mokytis.
Jeigu druska
Jeigu druska neteks sūrumo tai kas ją pasūdys?
Kaip manai?
Ką manai: kas yra kerzai? Jeigu gali, tai pakomentuot plačiau šią įvestinę sąvoką :)
Sunku
Oo... galingai čia Tu, Algi!
Kaip pagalvoju, anksčiau net neturėjau tikėjimo, nors pati ne taip galvojau. Anksčiau tikėjimas ir džiaugsmas tai ateidavo, tai išeidavo. Dabar ir panašiai, bet kažką turiu savyje, savo širdies gilumoje jaučiu kažką labai stiprų, ko anksčiau nebuvo. Dabar galiu pasakyti, kad pradėjau tikėti. O gal anksčiau tikėjimas buvo, bet labai silpnas. Neseniai iš vis galvojau, kad viskas, nieko nėra ir būti negali, kas čia, Šventoji Dvasia, Jėzus gimė, Jėzus prisikėlė? To negali būti. Kažkokia nesąmonė. Ir jau nieko nejaučiau Jam. O dabar kažkas atsirado... Aš tikiu, kad sužinočiau visa tai. Ir vien tuo aš džiaugiuosi :)
Mhh... privertei pagalvot. Žinau, tie jausmai, nuotaika yra nepastovūs dalykai ir aš noriu kitko. Bet sunkoka yra "matuotis didesnės išmieros batelius''. Net nežinau kaip. Tiesiog, atsakymas yra laisvė? Bandau, aš bandau atrasti kažką naują, bet nelabai man ir sekasi. Sunku iš tikrųjų. Aplink netikintys. Mokykloje, draugų rate, kieme, visur. Ir pačiai, vienai, tai daryti man yra sunkoka. Aišku, kas kita yra ,,Aukštyn Širdis'' grupelėje. Bet man mažai to.
Ačiū, kad patari ;)
Pasirinkimai
Turbūt visiškai žmogiška, kad nauji atrasti dalykai sukelia jausmų, emocijų proveržį. Tikėjimo dovana irgi sukelia jausmus, tačiau negalime užstrigti ties jais. Tikėjimas - tai mano "taip" Kristui, Jo mokymui. Žinoma, viena yra savo ištikimybę Jėzui liudyti šlovinimo stovykloje, piligriminiame žygyje ar maldos grupėje ir visai kas kita yra išėjus į gatvę ir kiemą. Koks skirtumas? Kažkur yra sunkiau, nes tikėjimas negarantuoja patogumo. Čia tavo laisvė rinktis. Bet jei suvoki, kad esi Tiesoje, tada jau ne patogumas lemia pasirinkimą, o tiesa.
Man patinka
Man patinka, Rosita, tavo komentaras nes jis yra patikrintas gyvenimu.
Pridėsiu
Tik pridėsiu šį tą prie Rositos komentaro.
Mano mintys
Karoli!
Tu šaunuolis! Ačiū!
Subjektyvi nuomonė
Parapijos jaunimo tikėjimas (aš jį dabar tokį matau) ( mūsų visų tarpusavio santykiai)
P.S. Na, dabar "leskit" ar bent mintyse pykit.
Antanai
Darai ką, kad visa tai keistum? Čia pamąstymui.
Jeigu nedaryčiau
Jeigu nedaryčiau, tai palikčiau jus ramybėj. Gal jums nuo to būtų tik geriau.
Aš
Aš siūlau apie visa tai pasikalbėti, kai susitiksit... Ar kalbėjotės?
Ne
Pasikalbėjimo reikia didelio ir grandioziško, nes jo nedarėme. Bet norėčiau paprašyti, kad tik ne šį savaitgalį jis būtų...
Kiek
Kiek nesąžininga yra dabar imti ir pasakoti visiems Molėtams, koks Molėtų parapijos jaunimas yra blogas. Nepamirškit, kad čia nėra Aukštyn širdis! nuosava svetainė ir kad tai tėra Jūsų nuomonė apie visa tai, kas dabar vyksta, Antanai.
Bijai, kad tai tiesa
Bijai, kad tai tiesa ar bijai, kad tai melas? Tai liečia visą jaunimą.
Aš
Aš nieko nebijau. Tiesiog sakau, kad tai nėra labai sąžininga. Pirmiausiai kalbėkitės tarpusavyje. Prie dviejų akių, prie keturių... Ar kaip ten sako?
Tiesa... Tai liečia visus. Ne tik visą jaunimą, kaip Jūs sakote, bet visus visus. Mes tokie. Mes žmogiški. Todėl labai netobuli ir riboti. Galima pykti iki nukritimo dėl to, galima priimti save ir kitus tokius, kokie mes esame. Mes galėtume čia ginčytis valandų valandas dėl kiekvieno to punkčiuko, kurį parašėte, bet ką tai duos? Ir nesutarimų, ir kitokių problemų visada yra ir jų visada bus, bet iš jų galima labai daug gauti, pasimokyti ir paaugti. Tereikia norėti. Pasikalbėkit šiek tiek apie tai, kai susitiksit. Susitaikykit. Ir toliau kantriai mokykitės mylėti save ir vienas kitą.
Linkiu jums visiems geranoriškumo!
Reikėjo gal į facebook
Reikėjo gal į facebook rašyti? ;)
Dėl
Dėl facebook... Ta grupė yra tik dar viena papildoma internetinio bendravimo vieta, suteikianti kiek daugiau uždarumo, kai nesinori rėkti apie visus AŠ reikalus visam pasauliui.
Aš suprantu, kad Jums tai nepatinka. Kaip Justas jau yra sakęs, tai yra Jūsų pasirinkimas, kur Jūs galite ir norite bendrauti, kur ne. Mes gerbiam Jūsų pasirinkimą. Gerbkit ir Jūs mus. Tiek.
Parapijos... jaunimas
Nenorėčiau sutikti, kad Molėtų parapijos jaunimas yra tik maža dalis to, ką galbūt galima pamatyti pas jumis šeštadienio vakarais... O ar žinote, kiek tikrai puikaus jaunimo yra Molėtų parapijoje, (tikrai nežinote) kurie galbūt išgyvena milijoną kartų prasmingesnį gyvenimą liudydami savo tikrai gyvą tikėjimą, darydami išties tylius, tik Jam vienam matomus darbus, o ne iš tariamo reikalo užsidėdami pliusiuką ties "atlikta"?
Tikėjimo tikrai neparodo užmerktos akys ir į viršų pakeltos rankos...
Ačiū Antanai už atvirumą. Esi vertas pagarbos...
Situacija
Dabartinė situacija yra beveik tokia. Antanai, mes tarpusavyje nesame draugai - tai yra apibendrinimas.
O dėl griežtos veiklos programos, tai man tai nelabai patiktų. Aišku, nesakau, kad laiko užkišinėjimas bet kokia veikla yra gerai, nes taip nėra. Draugystė turi būti laisva.
Dieve
Dieve mano, nedramatizuokit tik taip labai, žmonės! :)
Truputį...
O aš visiškai pritariu, Antanui, nes tai tiesa... Per daug esame paviršutiniški (tam tarpe ir aš). Stebėjau Jus iš šalies, todėl teko kurį laiką neateiti ir daug visko apmąstyti. O ką pastebėjau? Kad visi susiskirstę į grupeles, o kiti likę nuošalyje. Tarkim, kad ir per renginius, visi grupelėse, niekas nebendrauja visi kartu, todėl aš ir nenoriu juose būti , nes visi užsiėmę kitais. Bendrystės nulis. Tai tik mano pastebėjimas. Ir per daug klausome kitų, kurie liepia kažką daryti, nes pradedam daryti, nors ir nenorime. Arba viskas lieka tik žodžiais, kaip ir su vadinimu kalėdiniu. Reikia daugiau veiklos, kurioje dalyvautų visi, kad niekas neliktų nuošalyje. Taip pat ir aš manau, kad reikia daugiau melstis giesme. Ok, baigiu. Nepykit.
Aukštyn šypseną!
Ačiū!
Ačiū, Greta! Tu sakai tikrą tiesą, aš Tau pritariu :)) Ir jei dar turi ką pasakyt, sakyk! :))
Labai moki
Labai moki mokyti ir filosofuoti.
Gyvenimas ir tikėjimas nėra atskirai. Gyvenu tikėjimu.
Tai, ką tu parašei, nėra tavo išgyventa.
Vienas dalykas yra kabėti pvz. apie kančią, o kitas dalykas ją išgyventi tikėjime.
Nefilosofuok, o parodyk savo kasdienybėje tikėjimą.
(Čia ne priekaištas, čia pamąstymui).
Atsakymas
Aš ir nesakau, kad tikėjimas ir gyvenimas yra du atskiri dalykai. Priešingai, kaip tik ir sakiau, kad ypač jaunas žmogus turi derinti tai tarpusavyje.
Bent jau pirmoji pusė to komentaro (Mano mintys) yra visiškai mano išgyvenimai.
Be pykčio: ar žinai kuo aš gyvenu? Tai aš ir parašiau.
Tikiu, kad Dievas visai netoks, kokį Jį įsivaizdavau.
Rašiau: O ta emocija, pabrėžiu - emocija, po šlovinimo, po Išpažinties - laikina. Savo tikrąją ištikimybę reikia rodyti ypač tada, kai vargas kančia ir agonija užklumpa, o ne tik tada kai sąžinė švari ir niekas neslegia širdies.
Aš esu patyręs, kad tas užsidegimas praeina. O kad rodau ištikimybę kančiose ar kai nuodėmę padarau - taip nesakau, nes taip nėra. Deja.
Kitas dalykas - fiosofija. Tai geras dalykas. Būtų kraštutinumas ją visiškai atmesti. O kraštutinumai nėra gerai... Jeigu Dievas davė man tą dovaną mąstyti, tai ir naudoju. :]
Antanai, nagi, nors kiek optimizmo. Tikrai lengviau bus :) Suprantu, gal ir sunku, gal ir skaudu dėl kai kurių dalykų, bet tai juk laikina...
Tai ko man reikia
Jeigu man dabar reikia santykio su Dievu, tai aš žinau kas tai yra ir žinau ko man trūksta. Jeigu nežinočiau kas yra tas santykis ir ką jis reiškia, tai kažin ar man jo reikėtų.
Aš
Aš, aš, aš o kada bus mes?
Dalinuosi
Dalinuosi savo asmenine patirtimi.
Prašymas
Aš PRAŠAU, nesipykit! Aš manau, tai visus nervina (mano nuomonė)...
Nesinervuok
Nesinervuok, Gabija. ;)
Nesąmonė...
Nesąmonė... Visi pykstasi, o paskui nebendrauja ir pan.
P.S. Man atrodo čia ne ta tema, kur reikia ginčytis...
Ginčuose
Ginčuose kartais gimsta tiesa. Nėra tai jau taip blogai... :)
Bus
Rimtai, nesinervink. Viskas bus sutvarkyta Dievo. Viltis..:]
Daugiau optimizmo. Turim skaudulių, turim problemų. Turim ir vienas kitą, tik reikia tuo naudotis. Argi nenorim būt laimingi? Peace!
Kai išsikalbėsim tikriausiai bus lengviau... :]
Bet
Bet labai sunku yra išsikalbėti... Atrodo, kad nėra žodžių ar tiesiog negaliu prakalbėt... (man taip yra)
"Į temą"
Pirmiausia prajuokino tai, kad forumo tema tai yra "Kalbantis Dievo Žodis" ;DD Jau kai prakalbom tai ohoho ;D Nelabai čia norisi veltis į tokias diskusijas, nes nelabai suprantu.. Gal man galėtų kažkas paaiškinti, koks viso to tikslas? Ar mes čia siekiame kažką išsiaiškinti, ar tik pasišvaistyti aukštom frazėm ir palikti toliau viską pūti? Koks tikslas šito? :)
Labas
Labas, Vilma! :)
Na, taip. Vieta (tiek pati tema, tiek ir parapijos svetainė apskritai) tikrai yra netinkama apie tai kalbėtis. Ką ir bandžiau pasakyti. Bet ką jau padarysi. Prakalbom, tai prakalbom...
Viso šito tikslą ir aš bandau atspėti. Galvoju, gal gali būti taip, kad Antanas tiesiog pavargo būti neišgirstas ir pasakė viską, ką turėjo pasakyti, šiek tiek (hm...) garsiau. Ir dabar jau liko išgirstas, nes mes, kaip matyt, atsiliepėm. Taip ir gavosi tokia diskusija. Įdomu, kaip bus toliau.
Čia tik spėjimas, kuris greičiausiai skamba kaip pasiteisinimas. Che. :)
Oho ir wow
Labai džiaugiuosi dėl Regvitos ir Gabijos :) nes tikrai labai gera girdėti jūsų būtent tokią nuomonę :)
Oho Antanai, Martyna ir Karoli, jūs tai čia ,,varot'' kaip reikia (nepykit už tokį išsireiškimą).
Šiaip labai gerai, kad yra tokių žmonių, kurie nebijo ,,pasikandžioti'' ar, kitaip sakant, sakyti tiesiai šviesiai. (beje čia tik mano nuomonė).
Norėjau kaip geriau
Norėjau kaip geriau. Bet gi žinot kaip man visada išeina.
Atrodo nieko pikto nerašiau tik įvardinau ką "matau".
Atsiprašau.
Aš rašau retai, gal man reikėtų visai atsisakyti ir nieko nerašyti.
Aš manau...
Aš manau, jog visi turi savo nuomonę ir neturi jos laikyti sau (kaip aš)... Aš džiaugiuosi Jumis! :))
Ne į temą :)
Iš pirmo žvilgsnio tikrai atrodys ne į temą... Bet tik iš pirmo... Plačiau nerašysiu... Pamąstykit :)
http://www.arche.lt/index.php?page=naujienos&id=693&show_index=1
Jėėėėė :))) ten ir apie mane
Jėėėėė :))) ten ir apie mane parašyta pirmoj pastraipoj!
Matai, kaip Petrelis pračiulbėjo... Anąkart, kai prie pietų stalo pas mus Romoj sėdėjo, tai toks tylus, tylus, kaip avinėlis buvo. Tiesiog mandagumo įsikūnijimas...
Ale va, matai, kaip ta gyvatė užanty - priglaust priglausi, bet nesušildysi... Atvažiavo, apžiūrėjo, į akis nieko nepasakė, o va į kulną - kanda :)
Ką gi, tegyvuoja Petrelis... Jėzus ir už jį ant Kryžiaus kentėjo. Bet tik kam jo paistalus internete skleisti - tai nesuvokiama man... Su gramatinėm klaidom, nemandagiai, demagogiškai rašo kunigėlis...
Kam tą skleist ir platint?
Aha
Ahaaaa.....
Pakrikot, kaip avys be piemens... Akivaizdu:)
Žodžiai
Kažkaip pasikeičiau. Pradėjau suprasti, ko anksčiau nesupratau, matyti tai, ko anksčiau nepastebėdavau... Pradėjau augt tikriausiai :DD
Dievo Žodžiai... Svetainės viršuje visad būna citata iš Šv. Rašto, kuri bent mane priverčia susimąstyt. Nukeliauja ir įsitaiso mano širdies kampely... Vėliau, kai ten apsitvarkau, randu ir išgyvenu visa dar stipriau.
P.S. Martyna, nepyk, kad niekaip nepasidalinu plačiau, pritrūksta vis žodžių (apie dovaną)...
:)