Raktažodžiai:

Šiais metais mūsų miestas švenčia gražų 625 metų gimtadienį. Gali būti, kad mūsų tėvų ar senelių atmintyje bei fototalbumuose yra nusėdę nemažai prisiminimų apie Molėtų praeitį, kuriais galėtume čia pasidalinti.

Jau šiek tiek atslūgus miesto šventės šurmuliui, gerbiamam VU Komunikacijos fakulteto doc. dr. Rimvydui Laužikui maloniai sutikus, įdedu Molėtų bažnyčios muziejaus atidarymo dieną jo skaitytą Molėtų istorijos apžvalgą.

625

Prieš 625 metus, beveik kaip šiandien, kažkuris Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus raštininkas, valdovo liepimu, užrašė:  “... dovanojame amžinu ir neatšaukiamu dovanojimu Vilniaus katedros bažnyčiai ir jos vyskupui mūsų Tauragnų pilį su prie jos prieinančia sritimi ir Labanoro bei Molėtų kaimais...”. Taip pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose buvo paminėtas Molėtų vardas.

Istorikų sutarta, kad pirmasis vietovardžio paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose yra laikomas miesto gimimo diena, nuo šios datos tradiciškai skaičiuojama miesto istorija. Taigi – vasario 17 d. yra Molėtų miesto gimtadienis. Beveik gimtadienis, nes tada, 1387 – aisiais, jų naudotas Julijaus kalendorius šiek tiek skyrėsi nuo mūsiškio, Grigališkojo...

Kodėl valdovas atidavė vyskupui šias sritis mes nežinome. Tačiau galime manyti, kad sumetimai buvę gynybiniai. Pro Tauragnus ir Molėtus ėję du svarbiausi keliai, kuriais Livonijos ordino kariauna keliavusi siaubti šiaurinių Vilniaus apylinkių. Kadangi puldinėjimų pretekstas buvęs lietuvių nekrikščioniškumas, visai logiška pakeliui įkurdinti vyskupo valdas – tegul tik pabando jas nusiaubti livoniečiai.

Kokie tada buvę Molėtai? Negražu sakyti, tačiau iki pat XX amžiaus Moletai buvo vienas mažiausių kaimų dabartinės savivaldybės teritorijoje, nė iš tolo negalėjęs prilygti kunigaikštiškųjų Radvilų Dubingių, Giedraičių Videniškių ir Giedraičių ar Kasparo Bekešo Alantos didybei. Tik XIX a. Molėtai atsiranda žemėlapiuose, kai tuo tarpu kitos minėtos gyvenvietės pradedamos žymėti XVI – XVII a. Tik XX a. Molėtai paskelbiami miestu, kai tuo tarpu Balninkai tokiu buvo paskelbti dar XVI a.

XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje Molėtuose galėjo gyventi apie 20 ar 30 žmonių, greta kaimo buvo Vilniaus vyskupo dvaras, kuris vėl gi nebuvo labiausiai žėrintis brangakmenis Vilniaus vyskupų mitroje. Turbūt dėl reto apgyvendinimo vyskupai neskubėjo čia funduoti bažnyčios – ji atsiradusi tik XVI a. pradžioje, minima 1522 m. Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąraše.

XVII – XVIII a. sukrėtimai skaudžiai palietė Molėtų regioną. XVII a. viduryje teritoriją okupavusi Maskvos kariauna išžudė daugumą gyventojų, išgrobstė turtą. Tik Alantoje įsikūrusi Lietuvos bajorų kariuomenė sugebėjo atmušti maskvėnus, todėl tas kraštas nukentėjęs mažiau. Vaizdą, kuri išvydo priešui pasitraukus, labai iliustratyviai pasakoja Boguslavo Radvilos pasiuntinys, apsilankęs Dubingiuose 1656 sausio mėnesį : “...dvare ir palivarkuose viskas sudeginta, visi pastatai; visi kaimai, išskyrus tris, nedidukus kaimelius – taip pat sudeginti; žmonės arba iškapoti vietoje, arba į Maskvą išvaryti; Dubingių bažnyčioje viskas sudaužyta ir sukapota, langai išmušti, varpas pavogtas, mirusiųjų kūnai iš rūsio ištraukti ir po visą bažnyčią išmėtyti...”.

Po to sekęs Šiaurės karas, maras, nederlius dar labiau retino molėtiškių gretas. Šiaurės karo metu labai nukentėjo bažnyčios pastatas. XVIII a. pabaigoje minima apgriuvusi šventovė, kuriai reikėjo naujo stogo, sienų apkalimo, langų, grindų ir t.t. Bokštas buvo vėjo nudraskytas. Parapijoje nebuvo nei stambių dvarų, nei turtingų parapijiečių (žemės nederlingos, vos trečią grūdą – apie 80-90 kilogramų iš hektaro - teduodančios), tad kiekvienas bažnyčios remontas buvo didelė problema, ypač tada, kai reikėdavo kapitalinių įdėjimų. 1782 m. vyskupo Igno Masalskio vizitacijoje minimi Molėtai buvo iš dviejų dalių: miestelio ir dvaro. Dauguma gyventojų buvo katalikai, kaip rašė vizitatorius: “graikų, nekatalikų, liuterių ir jokių evangelikų nėra, tik vienų žydų. Jokių svetimų maldyklų nėra, tik žydų mokykla Molėtų miestelyje...”. Iš viso parapijoje tuo metu galėjo gyventi apie 4000 žmonių.

 1812 metai atnešė savas negandas. Pro Molėtus Daugpilio link traukė Napoleono armijos maršalo Nėjaus vadovaujami III korpuso būriai.  Vokiečių dailininkas ir Napoleono armijos leitenantas Christianas Vihelmas fon Faber de Fevras tuo metu rašė: “ varginančiais žygiais pasiekėme Molėtus. Čia, galų gale mums buvo leista trumpam pailsėti ir sulaukti atsilikusiųjų dalinių. Kaip visur, taip ir čia, reikalingiausių maisto produktų parūpindavo išsiųstieji kariniai daliniai, per prievartą plėšiant gyventojus ir nušienaujant laukus pašarui...”

Baudžiavos panaikinimas 1861 m. sudarė sąlygas valstiečių ekonominės gerovės augimui. To pasekmė – naujų bažnyčių statybos bumas Lietuvoje XIX a. pab. – XX a. pradž. Molėtai tuo metu (1903-1907 m.) pasistatė pirmąją mūrinę bažnyčią. Kunigo K. Bandzevičiaus buvo rinktąsi mažiausiai iš dviejų projektų: neogotikinio ir dabartinio neoklasicistinio su neobaroko elementais. Laimėjo pastarasis. XIX – XX a. sandūroje Molėtų parapijoje gyveno apie 6000 žmonių.

Miestelio augimas prasidėjo tarpukario Lietuvos metais.  Kaip rašoma tarpukario spaudoje, 1932 metais: “... mūsų laikais Malėtai sudaro taip pat nemažą administracijos ir prekybos centrą: čia yra taikos teisėjo kamera, valsčiaus valdyba, policijos nuovada, vidurinė mokykla, elektros gamykla, vaistinė, 2 gydytojai, 2 malūnai, kurių tarpe dak. Aleknos malūnas įrengtas moderniškai. Malėtų bažnyčia, pastatyta ant kalno, puošia visą apylonkę. Antradienio turgai sutraukia žmonių minias ne iš tolimų pakraščių: Inturkės, Joniškio, Suginčių, Videniškio...”. 1927 m. rugpjūtį Molėtuose apsilankė prezidentas Antanas Smetona.

Didžiausią postūmį Molėtų augimui darė administraciniai pertvarkymai, suteikę Molėtams išskirtines teises aplinkinių miestelių tarpe. 1926 m. Molėtai tapo naujai įkurtos Lietuvos bažnytinės provincijos Kaišiadorių vyskupijos dekanato centru, o po Antrojo pasaulinio karo – Sovietinės Lietuvos rajono centru.

Šitaip atrodė Molėtų bažnyčios didysis altorius 1938 metais.

Justinatas portretas

Įdomu

Ačiū už tokį labai įdomų straipsnį. Nors šis altorius buvo toks prieš daugiau nei 70 metų, bet kažkaip tie visi paveikslai, kuriuos matau ir šiandien, daro jį tokį artimą... 

Spalvingas ir gražus dalykas ta istorija. :)))

web sprendimas c-4