-
Koks nuostabus yra Tavo gerumas, sukauptas tiems, kurie Tavęs pagarbiai bijo, ir teikiamas tiems, kurie ieško Tavo užuovėjos, visiems žmonėms matant! (Ps 31, 20)
Piligrimystė į Pivašiūnus [2011] - liudykime Dievo ženklus
Manau, kad kol neatšalo (ir nenusileido) širdys, reikėtų pabandyt padėliot Dievo mozaiką - surinkti Dievo duotus mums bendro šios piligrimystės paveikslo gabalėlius. Kiekvienas gavom po dalelę, matėm tik kažkokius Dievo veikimo bruožus, tarsi būtumėm nešę vieną vėliavą. Tačiau bendras vaizdas - kur kas turtingesnis - Dievas juk mato visas vėliavas iš karto :)
Todėl siūlau skirti šiek tiek laiko prisiminimui ir tada - parašymui - kokius Dievo veikimo ženklus šitoj piligrimystėj Jis man leido pastebėti? Kur mačiau Jo prisilietimus? Kur buvo suslapstyti jo mažieji ir didieji stebuklai? Nuo pat pradžių (pasiruošimo laikas Varkalėse) iki pabaigos (atsisveikinimas Pivašiūnų šventovėje) Jis juk buvo šalia. Sunku patikėti, kad Jis būtų tiesiog žiūrėjęs iš tolo, ramiausiai sudėjęs rankas :) Juk mūsų Dievas - nebijantis plušėti ir ieškoti žmogaus :)
- Norėdami komentuoti, prisijunkite.
Naujausia galerija
Apklausos
Nariams
Šiuo metu svetainėje
Kitos svetainės
Biblija - Šventas Raštas
Katalikų Bažnyčios Katekizmas
Vatikano II Susirinkimo dokumentai
Vatikano radijas
Kaišiadorių vyskupija
Palaimintasis Teofilius Matulionis
Palaimintasis Mykolas Giedraitis
Pivašiūnų šventovė
Katalikai.lt
Marijos radijas
Katalikų pasaulio leidiniai
Socialinis Bažnyčios mokymas
Gyvenimo ir tikėjimo institutas
Natūralus šeimos planavimas
Naprotechnologija
Nevaisinga šeima
Nebijok vėžio
Bernardinai.lt
Kunigų seminarija
Egzorcistų asociacija
Pašvęstasis gyvenimas
Gailestingumo versmė
Guronių rekolekcijų namai
Vievio parapijos bendruomenė
Kaišiadorių parapija
Elektrėnų parapija
Vievio parapija
Kazokiškių bažnyčia
Žiežmarių parapija
Merkinės parapija
Širvintų parapija
Jiezno parapija
Giesmės.lt
Jėzuitai
Dievo veikimas
Šioje piligrimystėje Jo darbų buvo daugiau negu daug.
Vienas iš stipriausių dalykų buvo Išpažintis. Tas susitaikymas su Dievu buvo toks stiprus. Pirmą kartą taip stipriai išgyvenau Išpažintį. Ir galiu drąsiai teigti, kad susitikau Švč. Mergelę Mariją. Kažkaip neturėjau to artumo su Ja, bet visa šita piligrimystė mane suartino su Ja.
Piligrimai. Pradžioje, atvykus Jiems, šovė tokia mintis: "Bus nelengva..." . Tačiau, laikui bėgant, besimeldžiant, kiekvienas iš Jų vis stipriau meldėsi, minkštėjo... O paskui tik POKŠT! Visi pasidarė lyg kūdikiai - be jokių kaukių, nebijantys rodyti savo jausmų. Man labai patiko melstis su šiais Dievo vaikais.
Kai reikėjo išsiskirti mane labai sukrėtė tas visų jautrumas. Tos ašaros. Nemanau ar būtų bent vienas verkęs jei tai būtų buvęs paprastas žygis, paprasta stovykla. Čia tik galiu pasakyti: "MALDA JUNGIA!".
Šv. Mišios. Kai atrodydavo, kad esu pavargęs, viskas nervina, neturiu kantrybės, noriu pailsėti, noriu namo ir ateidavo šv. Mišių metas - įvykdavo persilaužimas. Labai stiprus buvo tas šv. Mišių išgyvenimas. Vos tik priimdavau Jėzų man ateidavo lyg nušvitimas: "Aš tai darau dėl Dievo". Ir iš naujo prisipildydavau naujų jėgų, atsigaudavau emociškai.
Šis piligriminis mane dar labiau suartino su Dievu. "Sustiprink mūsų tikėjimą, Viešpatie!" (Lk 17,5)
Dievas su manim
Mmm piligriminis žygis į Pivašiūnus, tai buvo VAU... Sunku apsakyt kiek daug jis man davė, trigubai daugiau nei tikėjaus. Mano tikėjimas ir gyvenimas pasikeitė tiek, kad... sunku apsakyt. Dar negaliu įsijausti į kasdienybę, kur eičiau, ką bedaryčiau širdyje skamba giesmė, malda ir suvokimas, jog DIEVAS visuomet su tavim ir niekad tavęs nepaliks, Jis vienintelis mane taip pažįsta kaip niekas kitas, stebi, saugo ir laimina.
Išpažintis man taip pat buvo tokia, kuri pakeitė mano požūrį į save, padėjo suvokti daug dalykų, apie kuriuos žinojau, bet jais galbūt nepasinaudojau kai būdavo sunku. Išpažintis taip pat labai padėjo priartėti prie Dievo ir kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę būti šalia Jo. Dabar jaučiu ir pilnatvės jausmą, tuštumą manyje užpildo tikėjimas.
Daug kartų per piligriminį Dievas lietė mane maldoje, giesmėje ir mintyse, kurios nuo Jo nebuvo atsitolinusios nei sekundei, ypač paskutiniąsias 3 dienas. Dabar suprantu, kad Dievas ir anksčiau jau ne kartą yra siuntęs man ženklų, tačiau tada gal per mažai juo tikėjau, kad juos matyčiau. SUNKU dar kalbėti, vis bandau po visko atsigaut.
Dėkui visiems, kurie padėjo sustiprinti mano tikėjimą ir AČIŪ TAU, JĖZAU!!!
Liudijimas
O! Puiki forumo tema! Vis galvojau, kur čia man įlindus, kad galėčiau pakalbėti apie šią piligrimystę... Ir va kaip tik atsirado vieta. Ačiū, kun. Algi. :)
Per visas tas dienas įvyko tiek, kad net sunku viską aprėpti ir dar labiau sutalpinti į sakinius, bet dar sunkiau turbūt būtų viską pasilikti vien tik sau ir tylėti, tad dalinuosi. :)
Man asmeniškai pati šios piligrimystės pradžia buvo ne Varkalėse, bet dar Molėtuose. Kaip tik viso pasiruošimo šiai piligrimystei metu aš gavau dar vieną pasiūlymą važiuoti į kitą, ateitininkų organizuojamą, stovyklą ir padėti vadovams kartu su vaikais. Labai viliojantis pasiūlymas. Labai... Važiuoti, tarnauti, liudyti... M... :) Buvo labai sunku suprasti, kurgi, Dieve, Tu mane dabar kvieti. Stovyklų laikas beveik sutapo, tad turėjau rinktis. Ėmiau daug melstis prašydama, kad Dievas padėtų man teisingai apsispręsti, ir išgirdau Jį, kviečiantį mane ištikimybei. Pagalvojau, - čia beveik taip, kaip santuokoje. :) Jeigu su sutuoktiniu būna viskas blogai (man tuo metu su A.Š.! buvo viskas blogai ir nebesinorėjo ničnieko kartu daryti), tai aš galiu susirasti kitą vyrą, su kuriuo tuo metu būtų viskas gerai. Bet klausimas čia ne apie blogai ar gerai, bet apie tai, kiek aš lieku ištikima vienam ar kitam dalykui. Toks labai banalus palyginimas, bet jis man padėjo apsispręsti. Pasirinkau A.Š.! ir piligrimystę kartu su jais į Pivašiūnus. Ir ačiū Dievui, kad Jis geriau žino, ko man reikia. :)
Šis piligriminis žygis man buvo jau ketvirtasis. Jau ketvirtus metus keliavau tuos pačius 70 km, bet kaip ir kasmet taip ir šiemet jie man buvo vėl iš naujo vis kitokie. Kūrybingas tas mūsų Dievas, vis suranda būdų, kaip mus nustebinti. :) Šiemet Jis padovanojo man galimybę dalyvauti šioje piligrimystėje kaip vadovei ir tarnauti kitiems. Buvo sunku. Bet nebuvo per sunku. Jaučiau, kaip kartu su Juo ir su kitais viskas yra įmanoma. Vienam - niekaip. Vėl iš naujo supratau, kokia reikalinga žmogui yra bendruomenė. Supratau, kokie silpni mes esam ir koks stiprus per mūsų silpnumą leidžiasi atpažįstamas Jis. Ir supratau, kaip gera yra tarnauti kitiems. Jis juk padaugina viską, ko tik ryžtamės nepasilikti vien tik sau ir dalintis vieni su kitais. Ir taip džiugina mus. :)
Drąsiai galiu sakyti - Jis ėjo šalia. Neapsakomai ir neaprašomai daug Jo buvo visoje kelionėje. Žvilgsniuose, šypsenose, žodžiuose, apkabinimuose... Žingsniuose (ypač beeinant jau kokį 50-ą kilometrą :)). Šv. Mišiose, šlovinimuose, liudijimuose... Daug kartų daugiau negu įsivaizdavau, kad bus. :)
Jis stebino mane tiesiog akyse keisdamas kitus žmones. Keisdamas ir mane pačią. Parodydamas tiek daug taip labai pasiilgto tikrumo ir nuoširdumo... Yra daug didelių dalykų, kuriais niekada nepasidalinsiu, nes tai tik tarp manęs ir Jo. Tai labai artimos draugystės ženklai. Bet galiu liudyti, kad tokių dalykų tikrai yra. :)
Pradžiuginta, nustebinta, atgaivinta ir išgelbėta galiu liudyti, kad Jo meilė tikrai yra begalinė. Kiekvienam. Ir Jis pats - tiesa ir šviesa, didesnis už visas mūsų nuodėmes ir pačias tamsiausias tamsybes. Einantis ieškoti žmogaus ir jį surandantis. Kalbantis ir girdintis Dievas. Išpildantis pačias slapčiausias svajones ir prisiliečiantis pačiais netikėčiausiais ir gražiausiais būdais. Tai va taip.
Dabar dar ilgai mintyse kartosiu sau giesmės žodžius: "Šlovink Viešpatį, nes Jo meilė begalinė. Meilė Viešpaties mums švies per amžius..."
Niekada nepavargdama, šlovink Viešpatį, mano siela! :)
Draugą suradau
Mane paveikė šis žygis. Dievas buvo šalia manęs, Jis buvo uždėjęs ranką man ant peties, aš tai jaučiau. Iki šio žygio, Dievas su manim retai būdavo, ai va groji bažnyčioj gerai... Bet... Aš Jo neklausiau, negirdėjau ką Jis man sakė, ir vieną dieną Jis sušuko. Per vienas Mišias ketvirtadienį aš išgirdau Jo balsą, jaučiau, kad šalia sėdi manęs Jis. Nuo mano skruostų pradėjo riedėti ašaros, nebegalėjau jų sustabdyti. Tada per giesmę ''Draugą suradau'' aš radau Dievą, savo geriausią Draugą, kuris eina prieky manęs, ir žinodamas mano kelius veda mane už parankės. :)
Išpažintis... Man tai buvo sunku. Tai buvo pirmas kartas kai aš ėjau ne prie klausyklos. Eidama, aš viską buvau sugalvojus ką sakysiu, ooo taaip. Ir nuėjau, pffu viskas išgaravo iš mano galvos. Ir dar buvo sunku, todėl, kad nepažįsti kunigo, nors ir buvo sunku, aš įveikiau tai. :) Paliečiau skausmingą temą, kurią reikėjo kada nors paliesti, žinojau, kad reikės atleisti, o nenešioti sielvarto savo širdy. Man buvo gera... :) Labai ačiū už tai. :)
Grįžusi namo, jaučiuosi, kad man kažko trūksta, tyrų šypsenų, gražių akių. :) VISŲ JŪSŲ :))
Norėčiau padėkoti šauniems vadovams, ir žinoma kunigams, Algiui ir Povilui. :) Jūs buvot šaunūs. Gaila, kad nepavyko atsisveikinti su Povilu, bet manau, kad susitiksim kada nors. Dievo keliai nežinomi. :) Ačiū, "Aukštyn Širdis!". Pamačiusi kokie Jūs nerealiai realūs, aš labai pasikeičiau, Jūsų dėka. :) Myliu Jus. :)
Džiugu
Labai džiaugiuosi dėl Tavęs! :)))
Miela
Justai, labai miela. :))) Myliu Jus. :)
Šlovink
Šlovink Viešpatį, Giedre! :)
Iš visos širdies
Šlovinsiu Viešpatį iš visos širdies! :))*
Deja
Pirmą kartą ėjau šį piligriminį žygį į Pivašiūnus. Manau, kad jeigu būčiau nuėjęs Išpažinties, Dievas per šį žygį būtų davęs savo malonių su kaupu.
Skaičiau jūsų liudijimus ir manau, kad išganingas buvo šis žygis. Liejosi malonė su kaupu... Sveikinu :)
Gavau pamoką: nuodėmė tikrai yra siena tarp Dievo ir žmogaus. Ir tą sieną Dievas panaikino Atpirkimu ir vis dar naikina Atgailos Sakramentu.
Viešpatie, eik manęs ieškoti
Parsivesk, apkabink ir priglauski...
Jis stovi ir beldžia (Apr 3, 20). Mano gyvenimo durys teturi rankeną iš vidaus. Aš turiu pasirinkti, atverti duris... Žinoma tik su Jo pagalba.
Ir dar, smagu, kad susiradau daug draugų :)) Mes - Dievo vaikai, šeima.
Apie išpažintį
Apie išpažintį... Visai neseniai aš irgi turėjau panašią patirtį. Supratau, kad jau esu kaip reikiant prisidirbusi ir kad būtinai turiu atlikti išpažintį, bet vis niekaip negalėjau tam pasiryžti. Ir tada prasidėjo... Kokių tik pasiteisinimų neprisigalvojau. Atrodė, kad dar nereikia, kad dar pati galiu su viskuo tvarkytis, kad galiu pati sau padėti arba kiti žmonės gali man padėti. Giedodama tuos pačius giesmės žodžius (Viešpatie, eik manęs ieškoti...), ėmiau kone reikalauti, kad Jis ateitų ir mane susirastų. Vos ne kad nužengtų pas mane iš dangaus. Beveik nieko nedariau, tik sėdėjau savo kambaryje ir laukiau. Būdama visiškoje tamsoje dar bandžiau kabintis į šviesą, bet tas kabinimasis kuo toliau tuo labiau ėmė panašėti vien tik į kapstymąsi tamsoje ir galų gale visišką užsikapstymą. :) Gerai, supratau, sau padėti aš negalėsiu. Ir Jis nenužengs iš dangaus į mano kambarį. Eisiu išpažinties. Ir čia vėlgi... Netgi likus 5 min. iki išpažinties aš dar dairiausi atgal ir galvojau: "Einu atgal. Niekur neisiu. Nereikia. Gal dar ne šiandien, gal rytoj. Gal poryt. Gal po savaitės..." Supratau, koks stiprus piktasis kartais gali būti, siekdamas išlaikyti mus prie savęs. Bet ačiū Dievui, kad Jis nebeleido man daugiau atidėlioti. Vargais negalais nuėjau ir atlikau išpažintį. :) Ir ačiū Dievui. :)
Dargi... Man labai įsiminė vienas palyginimas, kurį išgirdau per šį piligriminį žygį. Įsivaizduok! Maximoje Tau yra paruoštas didžiulis tortas. Koks nors morenginis. Keturių aukštų. Tau vienam. :) Dabar Tu sėdi namuose. Ir visa, ką Tau tereikia padaryti, kad galėtum mėgautis tuo tortu, tai nueiti į Maximą ir jį pasiimti. :) Ką darysi?
Jaučiu, kad neretas kuris patenka į panašią situaciją, kuomet tenka eiti atlikti išpažintį. Tokiais momentais labai norisi kviesti jus melstis į šv. Dvasią. Šventoji juk stipresnė už piktąją. Čia kitaip ir būti negali... :)
Pasitikėjimo ir drąsos!
Susiradau
Susiradau šitą savo seną komentarą-liudijimuką, kad Gabijai parodyčiau ir... Och! Pati sau prakalbėjau... Dar kartą. Iš naujo. Tais pačiais žodžiais. Kaip viskas gyvenime kartojasi. :) Net baisu, kad gal neaugam.
Viešpatie, eik manęs ieškoti...
Martyna, eik manęs ieškoti, - sako Viešpats.
Pasitikėjimo ir drąsos!
Ačiū!
Ačiū! Martyna, po tokio ilgo laiko antrąkart, perskaičiau tik dabar...Tik dabar susimąsčiau...
Kažkam sakiau tokį lyg palyginimą (tikriausiai Gretai)... Aš stoviu ant plonytės lentos, kuri dar mane laiko... Tačiau žingsnis ne į tą pusę ir ji gali sulūžt... Ką daryti? Vis iškyla man klausimas... Aš žinau, reikia išpažinties... Tačiau kaip prisiverst nueit? Buvo daug progų, kai galėjau eit... Bet vis atsiranda kažkoks suplanuotas reikalas... Tada atrodo negalėsi susikaupt, o ir laiko gali neužtekt... Nuoširdumo, tikro gailesčio gali nebūt... Galvojau, nuvažiuosiu į kokį kitą miestą ir tikrai nueisiu išpažinties, bet...
Kai pagalvoju, kur bepažiūrėsi aplink mane vien blogis... Mano šeima... Ten gražų žodį išgirst yra labai sunku... Vieni seneliai nelabai supranta tą tikrą tikėjimą, o kiti... "Tik piniguose laimę randa..."... Tik pora giminaičių pažįstu, kurie tikrai supranta kas yra Dievas... Tikras tikėjimas... Džiugu girdėt, kad kažkam aš rūpiu... Tik nesenai atradau tuos tikrus, tyraširdžius draugus...
Aš negalvojau, kad Jis mane pasikvies arčiau savęs...
Ačiū
Ačiū, Gabija, kad daliniesi. Suprantu, kaip Tau nelengva. Bet žinai? Man atrodo, kad jeigu ne tai, tai vistiek būtų kas nors kita. Nebūna gyvenimų be išgyvenimų...
Skaičiau neseniai tokias eilutes:
"Geroji Naujiena gera ne todėl, kad joje būtų galima išskaityti pieno upės meduolių krantais garantiją... Skausmas, kančia ir net gėla - neatskiriama šios naujienos dalis. <...> Viešpats nėra terapeutas ar magas. Veikiau bendrakeleivis. Nelaimėse Jis kenčia su mumis, verkia su mumis ir nedrąsiai, bet labai atsakingai šnibžda: Tu gali tai iškęsti, nes aš pirmiau nei tu tai jau iškenčiau... Šiuo šnabždesiu negali netikėti, nes jis sklinda iš Nukryžiuotojo, Pajuoktojo, Išduotojo ir Verkusiojo lūpų."
Pasikalbėsim, kai grįši. Aš vis dar Tavęs laukiu. :) O kol kas... Aš žinau, kad labai sunku, bet tempk save išpažinties. Neleisk Piktajam Tavęs gundyti visokiais gal, ne, vėliau, kada nors, kitur kur nors ir taip toliau. Ryžkis. Ir pamatysi, kaip Jis Tave pasikvies dar arčiau savęs.
Gailestis
Nuoširdumo, tikro gailesčio gali nebūt.
Užkliuvo šie žodžiai. Gal tik aš taip interpretuoju, bet čia man panašu į stiprių jausmų/emocijų norėjimą/ieškojimą. Kaip ir ne visada labai malonu melstis, taip ir ne visada prieš Išpažintį ar juolab prie klausyklos jausi tokį gailestį, kad norėsis verkti. Tačiau tai nereiškia, kad jeigu tokio gailesčio nejausi, tai "nesiskaitys", kad gailiesi. Ne. Nesistenk ieškoti tokių jausmų ir emocijų. Nes tie dalykai, kurie remiasi tik jausmais be blaivaus proto, neišlieka ilgai, nes jausmai laikini.
Svarbioji dalis--->Taigi kas tai yra gailestis? YOUCAT sako: „Supratęs savo kaltę, žmogus trokšta pasitaisyti — tai ir yra gailestis, gailėjimasis.“ Taigi tai yra supratimas, kad čia aš pasielgiau netinkamai, nusižengiau Dievo Įstatymui ir noras taisytis. Tuo pačiu ir atsiprašymas ir nusižeminimas, pripažinimas, kad ne aš čia teisus, kai darau nuodėmę.
Jeigu kas nors galite papildyti prašau tai padaryti.
Ir jeigu klystu — pataisykite.
:)
Oi
Oi, Karoli... :)
Karoli
Aš manau, kad truputį netaip supratai (arba nesuprantamai aš parašiau)... Neradau kitokių žodžių kaip galėčiau tai apibūdint...
Aš
Ne tu nesuprantamai parašei, o aš savaip supratau. Taigi sorriukas :)
Lietus
Gražus toks ženklas buvo Dusmenų bažnyčioje. Per Šventąsias Mišias lietaus nė nebuvo girdėti, bet po palaiminimo kaip davė lyt. Ir toks palyginimas gimė, kad Šventoji Dvasia taip pat netikėtai ateina pas mus, ir Dusmenyse netikėtai atėjo kaip tas lietus. :)
Piligriminis
Ir tik dabar, praėjus jau daugiau nei mėnesiui, viskas pradeda susigulėti savosiose vietose. Rodos, nebeliko tos daugybės užvaldžiusių emocijų, tačiau tebėra prisiminimai įvykių, kuriuos taip įdomu prisiminti ir kaskart įžvelgti kažką naujo.
Kupinomis baimės akimis ir širdimi žvelgiau į šitą piligriminį žygį jau gerokai prieš rugpjūčio mėnesį. Vis negalėjau suvokti, kaip seksis tiek jį organizuoti, tiek dalyvauti, nes piligriminis žygis Varkalės-Pivašiūnai man buvo dar tik pirmasis. O kai sužinojau, kad dar už kažką būsiu atsakinga, galvojau, kad širdis taip ir iššoks besidaužydama tokiu smarkumu. Vadovauti tarnaujant, tarnauti vadovaujant - niekaip netilpo galvoje... Dar prieš piligriminio pradžią nuėjau Išpažinties: išstūmiau visas tas šiukšles, palikau laisvos vietos Jo veikimui (tik nežinau, kiek per tą laiką pati leidausi, kad Jis veiktų). Įvairūs jausmai tiesiog pynėsi many: viena dalis džiaugėsi, kad pagaliau(!) prasidės piligriminis, kitą dalį buvo užvaldęs nerimas dėl įvairiausių smulkmenų, o tuo tarpu trečioji dalis buvo pasilikusi Molėtuose su visokiausiais darbais, rūpesčiais. Ir tik pirmąjį vakarą Varkalėse, jau beužmiegant, galutinai supratau, kad ne veltui buvau čia atsiųsta su tiek draugų, kuriais galiu pasikliauti.
Ir išaušo ta ilgoji diena, kuri, galvojau, niekada nesibaigs. Tvarkymasis, laukimas, dalyvių sutikimas, žaidimai, šv. Mišios ir procesija, mokymas, Biblijos naktys... Tiek naujų veidų, tiek skirtingumo, tiek nežinojimo, kaip, galų gale, tarnauti, kad neišblaškyčiau ir netrukdyčiau kitiems. Jau pačią pirmą dieną buvau suirzusi, pikta nuo nuovargio, bet vis guodžiau save, kad bus ir blogiau (paskutinė piligriminio diena, prasidedanti ankstyvais paryčiais) :))... Kitą dieną buvau jau kiek apsipratusi, todėl ir piktumo bei nuovargio gerokai sumažėjo. Trečioji diena - ėjimo pradžia. Stebėjau mus pasitinkančius žmones, pačius piligrimus, Dievo juose buvimą ar nenorą to buvimo matyti. Bet nepastebėjau, kaip atsiradom Aukštadvaryje :)) . Prieš šv. Mišias jaučiau, kokia ištroškusi ir kažko beieškanti siela blaškosi mano pavargusiame kūne. Ir tas laikas buvo tokia atgaiva, rodos, antras kvėpavimas įsijungė... Antrą ėjimo dieną leidau sau einant daugiau melstis, šlovinti, džiaugsmingiau liudyti nei pirmąją, nes bijojau, kad tai netaptų tik paprastu ėjimu nuo taško A iki taško B. Įstrigo poilsis Onuškio bažnyčios šventoriuj: tokia ramuma, jokio skubėjimo, kartais įsivyraujanti tyla, slapti guminukai iš dar slaptesnės Eigilės guminukų saugyklos, kai pradeda trūkti gliukozės, galimybė išsitiesti visu ūgiu ant kiek nemaloniai drėgnos žolės (tačiau jau daug kas buvo pradėję tapti malonu ir patogu) ir draugo jautimas šalia, stiprinantis labiau nei bet kokie energetiniai gėrimai. Galiausiai - Dusmenys. Kasdien vis labiau laukiamos šv. Mišios, po jų - liudijimų vakaras su daugybe Dievo ženklų bei veikimo draugų gyvenimuose. Giesmes, kurios, atrodė, jau seniai tapo "nebekalbančiomis" man, tarsi vėl iš naujo atradau, pradėjau suvokti tai, ką anksčiau praleisdavau kaip visai nereikšmingą eilutę ar žodį... Atsibudus penktadienio rytą, pirma mintis, šovusi į galvą: "Niekur nelipsiu iš šito miegmaišio, net jei aplink ir trečiasis pasaulinis karas vyktų." Tuo metu girdėjau, kaip dalis vadovų ruošėsi eiti žadinti dalyvių, ir išgirdau Justo žodžius "...juk tarnaut čia atvažiavom..." Nežinau, kaip tai sugebėjo paveikti mane, bet jau po poros minučių, kartu su dalimi vadovų, žadinau miegančiuosius. Tikriausiai niekad nesuprasiu, kaip sugebėjau išsimiegoti per ~3,5 valandos, įstengti klausytis (ir stengtis girdėti), ką Dievas nori man pasakyti adoracijos metu ir neužmigti, iš kur buvo tiek jėgų ir užsidegimo eiti tuos paskutinius kilometrus šeštadienio paryčiais. Visą tą kelią nuo Varkalių iki Pivašiūnų su savimi nešiausi tik fotoaparatą, rožinį ir intenciją širdy. Buvo daug lengviau eiti, kai telefoną į rankas paimdavau tik vakarais ar rytais ir jis manęs neerzindavo kišenėje beeinant. Taip gražu buvo matyti kylančią saulę ir mūsų bendrai nešamą Žinią. Ir nepaisant viso to niekur nesuspėjimo, lakstymo, jaudinimosi prieš šv. Mišias Pivašiūnuose, tai buvo kažkas tokio, ką aprašyti sunku... Pasitikėjimo pilna rožinio malda, kai tuo tarpu širdis daužėsi kaip niekad, netikėtai sutikti molėtiškiai, atviros piligrimų širdys, nuoširdi draugystė ir dar daug daug visko, kas vertė šypsotis ir nenuleisti rankų.
Tikėjau, kad veiksim drauge, bet kad taip sugebėsim suprasti, be žodžių palaikyti, jausti, pakęsti vienas kitą, 'neužlipti ant galvos'... Didžiulė dovana man buvo iš naujo jus atrasti bei pažinti, Aukštyn širdis! draugai :)
Manieji pastebėjimai Varkalėse, Onuškio ir Dusmenų bažnyčiose: vis užkliūdavo kryžius ir du šešėliai iš šonų...
Tikriausiai ne veltui šiandien sapnavau, kad piligriminio metu skrendu. Nešė Jis mane ištikimai visą tą rugpjūčio savaitę... :)
Tobulas
Tobulas laikas Dievo malonės! Monika... Ačiū, kad pasidalinai. :)
Užuguostyje
Man įstrigęs yra Užuguosčio bažnyčios aplankymas... Dar dabar jį atsimenu. Eidamas lig Užuguosčio galvojau, kad tai kone ėjimas iš taško A į tašką B, kaip ir sakė Monika. Ir tas apsilankymas bažnyčioje... Atgaivino ir pripildė mane jėgų, noro. Nuo tada nebetroškau... :)))