Kaip gera prisiminti... Kaip gera žiūrėti į kiekvieną žmogų, kaip gera melstis su Jumis :)))

Stovykla labai padėjo dar labiau pažinti vienas kitą, tapti tvirtesne grupele, šlovinančia Dievą. Labai vertingi buvo mokymai. Tie žmonės, kurie liudijo apie Dievą savame gyvenime, parodė vis kitokį Dievo veidą. O apie stovyklos vietą aš jau nekalbu - viskas tobula: lovos, lauke upelis, toliau ežeras, maitinimas tobulas, šeimininkai draugiški, vienu žodžiu - mums labai nuskilo :)

Stovykla buvo tikrai realiai nereali, viskas labai patiko, daugelis dalykų privertė susimąstyti, pasimokyti. Kiekvienas žmogus įnešė begalę džiaugsmo ir viskas buvo super! :) Jaučiausi tikrai labai gerai, jau seniai buvo tiek daug emocijų kaip kad šioje stovykloje :)

Prieš stovyklą jėgų tiek melstis, tiek giedoti trūko jau kurį laiką. Po truputį viskas panašėjo į kojų velkimą palei žemę... O stovykloje buvo geriau, nei galėjau tikėtis. Po vadovų ir svečių liudijimų kildavo daug įvairiausių minčių apie tai, kur kiekvieną iš mūsų Jis veda, kam šaukia mane pačią; darbas grupelėse mokė išklausyti kito, dirbti išvien; šv. Mišios kasdien tapdavo vis ypatingesnės savo (ne)paprastumu, o ir šlovinimuose būdavo tiek atvirų širdžių, tiek meilės Jam, kad viso to itin nesinorėdavo sugriauti fotoaparato skleidžiamais garsais... Kiekvieną vėl pažinti iš naujo: ir bedžiūgaujantį, ir nuvargusį, ir besijuokiantį pasakos metu, ir apsnūdusį per rytinę mankštą, ir visame tame atpažinti Jo veidą. Nuoširdžiai ir su didele meile, jau nebevilkau kojų, o bendrystėj kartu su jumis bėgau į Jo glėbį. :)

Ši stovykla paliko tikrai labai didelį džiaugsmą širdy. Iš nuotraukų matyti visa ta laimė, begalinis džiaugsmas, o kartais ir susikaupimas, bei rytinės mankštos tingulys. Visa tai mane stipriai palietė, pakeitė. Aš sutvirtėjau tikėjime ir pradėjau vertinti visus, nors ir menkus džiaugsmus. Šlovinimai buvo labai tikri, paprasti. Jie leido susikaupti, atsiverti visa širdimi, tai ką jaučiau tada buvo labai nuostabu.

Šios stovyklos įsimintinausia bei džiaugsmingiausia diena man buvo ketvirta. Kai buvo futbolo varžybos, vėliau apdovanojimai, maudymasis prūde ir pirtis po viso šito.

Labai AČIŪ už visa tai, kad padėjote išmokti bendrauti, būti paprasta ir nuoširdžia, kokie visi jūs čia ir buvote! AČIŪ šios stovyklos rėmėjams, kad leidote tuo pasidžiaugti. :)

Ši stovyka atskleidė kokie mes visi skirtingi. O Viešpats tuos skirtingus žmones gali labai nuostabiai sujungti. Dar kartą pasitvirtino, kad malda labai galingas ginklas. Jeigu šioje stovykloje nebūtume giliau įsileidę Viešpaties (dėka mokymų, "labirinto", savianalizės, įsiklausymo į draugus) tai nebūtume pamatę Jėzaus veido kituose žmonėse.

Po šios stovyklos mums buvo pavesta eiti į piligriminį žygį. Jo metu turėjo atsiskleisti mumyse gyvenanti viltis. Atsiprašau už nekuklumą, bet Viešpaties dėka mums pavyko.

Dažnai mes galvojame, kad tikėjimas mus turėtų suvaržyti, bet kai jis mus paliečia mes išlaisvėjam.

Reikia padaryti labai daug nematomų darbų, kad galiausiai pamatytume vaisius.