Atgaila būtina kaip kvėpavimas

Raktažodžiai:

Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos visos jūsų nuodėmės. (Apd 3,19)

Taigi, broliai mano, su kuo galima palyginti bausmę sielai, kuriai Dievas atėmė tikėjimą, bausdamas ją už jos nuodėmę? Jeigu mes norime išgelbėti savo sielą ir būti Dievo malonėje, atgaila mums taip reikalinga, kaip kvėpavimas kūno gyvenimui. Tikrai žinokite, kad kūną būtinai reikia tramdyti, jei norime, kad jis paklustų mūsų dvasiai ir protui. Jei mes nenorime, kad mūsų kūnas priešintųsi sielai, mes turime jį tramdyti kartu su visais jo jausmais; ir jeigu norime, kad mūsų siela būtų paklusni Dievui, mes turime ją tramdyti kartu su visomis jos galiomis.

Šventajame Rašte pasakyta: Viešpats, įsakydamas Gedeonui kariauti su medianitais, liepė jam pasakyti, kad visi bailiai ir nedrąsūs kariai pasišalintų. Keletas tūkstančių vyrų pasitraukė. Liko dešimt tūkstančių. Viešpats pasakė Gedeonui: Tu dar turi per daug karių; peržiūrėk juos ir pastebėk, kurie vandens atsigerti pasisems ranka nesustodami – tuos ir vesk į mūšį. Iš dešimties tūkstančių tokių buvo tik trys šimtai (pgl. Teis 7, 6). Šventoji Dvasia pateikia tokį pavyzdį, norėdama mums parodyti, kaip maža yra savo kūną tramdančių žmonių, ir kaip mažai bus išganytų. Tiesa, broliai mano, kūną tramdyti, reiškia ne vien tik susilaikyti valgant ir geriant, bet ir nepritarti viskam, ko reikalauja mūsų kūnas, nes šventasis Paulius mums pasakė: Aš tramdau savo kūną, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.

Tačiau taip pat tiesa, broliai mano, kad žmogus, kuris mėgsta malonumus,  ieško patogumų, vengia galimybės pakentėti, žmogus, kuris nerimauja, murma, jaudinasi ir nekantrauja dėl mažiausio nieko, neatitinkančio jo norų, toks žmogus tiktai vadinasi krikščionimi. Jis daro gėdą savo tikėjimui, nes Jėzus Kristus yra pasakęs: Kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi (Lk 9,23). Nėra abejonės, kad juslinis žmogus niekada neįgis dorybių, patinkančių Dievui ir garantuojančių mums Dangaus Karalystę. Jei norime laimėti gražiausią dorybę – skaistumą, turime žinoti, kad tą rožę galime nuskinti tik tarp dyglių, todėl, panašiai kaip ir kitos dorybės,  ji randama tik pas tą žmogų, kuris tramdo savo kūną. Šventajame Rašte pasakyta, jog  Archangelas Gabrielius, pasirodęs pranašui Danieliui, pasakė, kad Dievas išgirdo jo maldą, nes jis meldė pasninkaudamas ir pelenuose – o pelenai reiškia susitramdymą (plg. Dan 9, 33). (...)

O dabar, broliai mano, jūs norite žinoti, kas panašiai atgailavo? Įvairiausi asmenys, nuo piemenų iki imperatorių. Štai jums pavyzdys – imperatorius Teodozijus.

Kai imperatorius nusidėjo, veikiau įsikarščiavęs negu iš pykčio, šv. Ambraziejus jam parašė šitaip: Praeitą naktį aš turėjau regėjimą, Viešpats Dievas man parodė, kaip tu išėjai iš bažnyčios. Jis man liepė uždrausti tau į bažnyčią įeiti. Skaitydamas laišką, imperatorius graudžiai verkė.

Imperatorius negalėjo įeiti į bažnyčią neatgailavęs. Taip praėjo aštuoni mėnesiai. Paskui jis atgailaudamas prisistatė šv. Ambraziejui, sakydamas: Ir Dovydas nusidėjo, ir Viešpats jam atleido. Šventasis atsakydamas jam tarė: Jeigu tu sekei jo pavyzdžiu nusidėdamas, sek jo pavyzdžiu ir atgailaudamas. Imperatorius nusivilko savo imperatoriškus rūbus ir atgailavo.

Kai jam pagaliau buvo leista dalyvauti pamaldose, jis nestovėjo ir neklūpojo, kaip kiti maldininkai, bet kniūbsčias mušėsi į krūtinę, rovė sau plaukus ir raudojo. Visą savo gyvenimą jis atsiminė savo nuodėmę ir be ašarų negalėjo apie ją pagalvoti. Štai, broliai mano, kaip elgėsi imperatorius, norėdamas nepražudyti savo sielos.

Kokią išvadą mes galime iš to padaryti, broliai mano? Kadangi mums teks apverkti savo nuodėmes šiame ar kitame pasaulyje ir už jas atgailauti, ar nebūtų geriau pasirinkti ne tokią sunkią ir ilgai trunkančią atgailą? Kaip apgailėtina būtų sulaukti mirties valandos, nepadarius nieko, kas patenkintų Dievo teisingumą. Kokia nelaimė, jeigu mes būsime neišnaudoję tiek galimybių iškentėti kokius nors nemalonumus, kuriuos priėmę Dievo garbei, užsitarnautume sau atleidimą. Kokia nelaimė visą gyvenimą praleisti nuodėmėje, visąlaik tikintis jos atsisakyti, bet numirti neįvykdžius savo ketinimo. Broliai mano, pasirinkite kitą kelią, kuris labiau paguos jus tą valandą! Palikime blogus darbus, apverkime savo nuodėmes ir kantriai kęskime tai, ką mums siųs Viešpats Dievas. Tegu mūsų gyvenimas bus gailesčio bei atgailavimo už  mūsų nuodėmes ir meilės Dievui gyvenimas, kad turėtume laimės susivienyti su Viešpačiu Dievu visiems amžių amžiams. Štai, ko aš jums linkiu!

Iš Arso klebono šv. Jono Marijos Vianėjaus (1786-1859) pamokslo gavėnios pirmos savaitės trečiadienį

web sprendimas c-4