-
Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu. (Jn 21, 17)
Birželio 11 d.
Šeštadienį po vakarinių šv. Mišių (20 val.) parapijos jaunimo šlovinimo maldos grupė "Aukštyn širdis!"
rengia giedamos maldos į Šventąją Dvasią vakarą "Ateik, Šventoji Dvasia".
Kviečiame jungtis maldai giesmėje.
- Norėdami komentuoti, prisijunkite.
Naujausia galerija
Apklausos
Nariams
Šiuo metu svetainėje
0 narių ir 4 svečiai.
Kitos svetainės
Biblija - Šventas Raštas
Katalikų Bažnyčios Katekizmas
Vatikano II Susirinkimo dokumentai
Vatikano radijas
Kaišiadorių vyskupija
Palaimintasis Teofilius Matulionis
Palaimintasis Mykolas Giedraitis
Pivašiūnų šventovė
Katalikai.lt
Marijos radijas
Katalikų pasaulio leidiniai
Socialinis Bažnyčios mokymas
Gyvenimo ir tikėjimo institutas
Natūralus šeimos planavimas
Naprotechnologija
Nevaisinga šeima
Nebijok vėžio
Bernardinai.lt
Kunigų seminarija
Egzorcistų asociacija
Pašvęstasis gyvenimas
Gailestingumo versmė
Guronių rekolekcijų namai
Vievio parapijos bendruomenė
Kaišiadorių parapija
Elektrėnų parapija
Vievio parapija
Kazokiškių bažnyčia
Žiežmarių parapija
Merkinės parapija
Širvintų parapija
Jiezno parapija
Giesmės.lt
Jėzuitai
Komentarai
Jei žmogus nori pažinti
Jei žmogus nori pažinti šv. Dvasią, manau, pirmiausia reikia Ja patikėti, kad Ji yra ir, kad Ji veikia arba gali veikti mano gyvenime. Įveikus šį apsisprendimą, telieka Jos šauktis - giesme, tyla, savais žodžiais, maldomis į šv. Dvasią ir leisti Jai veikti mano gyvenime, kitaip sakant - leistis į kelionę su Ja ir per Ją.
Šis vakaras, puikus maldos metas, kviestis Ją į savo gyvenimą. Ji kaip vėjas - nematai, bet jauti. Ji yra visur: Kūrėjo sukurtame gamtos grožyje, žmonėse, kurie yra tos Dvasios buveinė, meilėje, pasitikėjime, visur. Ateik, Šventoji Dvasia, ir pripildyk tavęs ieškančiųjų širdis.
Šios Sekminės
Šios Sekminės buvo kažkokios keistos. Gal dėl to, kad antrą kartą gyvenime Šv. Dvasia buvo tokia regima, tokia artima. Pirmas kartas buvo piligrimkėje, kai, man rods, Dusmenyse šaukėmės Šv. Dvasią. Tada jutau, kad Ji tikrai apsigyveno mano širdy, arba gyvenusi ten jau nuo Krikšto, Ji tiesiog atbudo, o galbūt aš atbudau, kad pagaliau suvokčiau jog Ji taip arti, o ne kažkur aukštybėse, kaip kartais atrodo, kai sakai Ateik, Šventoji Dvasia. Pala, tai tuomet šaukiamės ją iš savo vidaus? Ar kaip? Hm... Truputį nukrypau. Sekminės. Taip. Šiemet jos buvo. Tas vakaras, kai šaukėmės Šventąją Dvasią buvo toks tikras. Iš pradžių buvo daug dvejonių, abejonių, bijojau, nes jau senokai vedžiau šlovinimą. Kažkaip nesijutau tvirtai. Kažkaip reikia perlipt per save, kartais įspirt sau, o kartais ir tai nepadeda. Pradėjus šlovinti net nepajutau, kaip greitai viskas pralėkė. Pamenu tik, kad mačiau, kaip visi ištroškę Šventosios Dvasios. Kaip kūdikiai pieno :) Ir pamenu nuraminančius Povilo maldos žodžius, kad padarėme tai, ką galėjome padaryti, nesvarbu, kaip netobulai tai buvo. Svarbu kiek mūsų širdys tuo metu buvo ištroškusios. Ir po to gavau dovanų :) O ir iš dangaus tądien lijo. Kažkaip atrodė, kad Ji visur. Srovenančiame lietaus vandenyje, vėjyje, kuris vis ateidavo pro atdarą langą, išpažintyje, netikėtame atvirume, bendravime. Tądien Jos buvo pilna visur. Ir nors šiandien nejaučiu Jos taip smarkiai, tačiau neapleidžia džiugi mintis, kad Ji čia. Ta pati Sekminių Šventoji Dvasia. Ta pati, kuri nužengė ant pirmųjų mokinių. Ta pati, kuri yra ir jėga, ir ramybė, ir galybė, ir švelnumas viename. Ta pati, kuri yra per amžius nekintanti, bet nuolat mus keičianti.
Vis prisimenu
Vis prisimenu tą giesmių vakarą. Pirmą kartą šitaip išgyvenau Sekmines. Viena yra 'kalbinti' Šv. Dvasią, kad ir labai gražiais novenos žodžiais, ir visai kiti pojūčiai aplanko kreipiantis į Ją giesme. Nors Šv. Dvasiai ateiti nėra kliūtis nei durys, nei sienos, tačiau malda giesme taip plačiai atveria sielą Jos veikimui, kad, manau, nė vienas nelikom nepaliestas, nepripildytas. Tą vakarą buvo tiek daug Šv. Dvasios, jog tikiu, kad Ji 'pasivijo' ir tuos, kurie po šv. Mišių suskubo išeiti iš bažnyčios..:)
Taip
Geri ir gražūs dalykai niekada neužsimiršta. Pritariu, kad tas giesmių vakaras buvo ypatingas. O giedoti, pirmą kart matant giesmių tekstus, man buvo netikėta, bet labai miela...:)
Prisiminimai
Tąkart mūsų buvo tiek, kiek reikėjo. Buvo tie, kuriems reikėjo ir tikiuosi, kad nei vienam tai nebuvo laiko gaišatis. Šios Sekminės tikriausiai pirmą kartą man buvo tokios tikros. Prieš tai jau kurį laiką buvau netekusi tų dvasinių jėgų ir jaučiau, kad jų įgauti tampa vis sunkiau. Vis sunkiau buvo melstis, nuoširdžiai dalyvauti šv. Mišiose, ieškoti ir atrasti Jį savo kasdieniame gyvenime. Artėjant Sekminėms nutariau susitaikyti su Juo. Po Išpažinties viduje šokinėjau iš džiaugsmo ir dar daugiau jo atsirado many, kai pamačiau, kad ir draugai eina atnaujinti savo ryšio su Dievu. Tiek per šv. Mišias, tiek per šlovinimo vakarą, stengiausi būti atvira Šv. Dvasiai, Jos veikimui. Jaučiau, kaip manyje vėl atsiranda jėgų ir noro melstis, tarnauti, šlovinti... Jaučiau, kokie Dvasios pilni tampa šalia stovintys. Džiaugiausi žmonėmis, prisijungusiais melstis giesme. Džiaugiausi, visu tuo nuoširdumu ir atvirumu, kuris tada ypatingai jautėsi. Po viso to dar kelias dienas buvau lyg nesava, lyg ne iš šio pasaulio :))
Sekminės
Skaitau ir džiaugiuosi :) Tikrai. Kažkaip Tavyje, Monika, man labai smarkiai matosi Dvasios veikimas. Tik sakyčiau padarei klaidą paskutiniame sakinyje. Sakai kelias dienas? ;DD Man atrodo, kad dar iki šiol kažkas keisto vyksta. Kaip ne šiame pasaulyje :)
Tikriausiai
Tikriausiai apsipratau su tuo jausmu ir nebejaučiu, kad kažkas ne taip. :)) Gal kuo toliau, tuo didesnio ir matomesnio Dvasios veikimo noriu? Vis rečiau pastebiu tai, kas nepelnytai atrodo mažesnis?
Dalykai
Tikriausiai tie, mūsų daromi, dalykai, kurie anksčiau atrodė esą labai dideli, dabar tokie nebeatrodo, nes mes prie jų priprantome. O tai skatina mus imtis vis didesnių ir didesnių dalykų vardan Jėzaus.