Kaip? Kaip Tu įžiūri mane iš begalinių dangaus tolių, pro tokį tankų žvaigždžių spiečių, akinamai spiginant saulei ir nakties tamsumoj, kiaurai debesų patalus, pilkas lietaus skraistes ir plazdančias vėjų skaras, tarp miškų ir girių žalumos, vandenų mėlio, laukų ir pievų raibumo? Kaip randi mane tarp šitiekos miestų ir kaimelių, namų namelių, butų ir kambarėlių, kaip randi mane tarp daugybės žmonių?..

Mane, tokį mažą mažą taškelį...

Kaip? Kaip Tu apie mane viską sužinai? Žinai, kad myliu gėles ir priberi jų į pievas, kuriomis braidau; pražydini gėlėmis palanges, primerki pilnas vazas... Žinai, kad myliu ežero gaivą ir mėlį -atvedi gyventi į namus ant kranto, ežero atabradus išpuoši lelijomis... Žinai, kad neatsiklausau paukščių čiulbesio - pritupdai lakštingalų į medžių šakas po mano langu, kad suoktų. Devynbalsė dar ir lizdelį susisuka kriaušėje... Namiškių rankomis pristatai sode avilių, nes žinai, kad dievinu šviežią medų... Siunti man vieną už kitą gražesnius rytus, dienas ir vakarus. Šįkart - rašalo mėlynumo vakarą, gražesnio nebūčiau sugalvojus paprašyt, ir dar žemai, žemai pakabinai didžiulį oranžinį mėnulį, kad tik pamatyčiau. Jis buvo toks didžiulis, toks sunkus, toks pilnas aukso, kad, rodės, tuoj pamerks šviečiantį kraštelį į ežero vandenį... Grožį norėjau išsakyti žodžiais - pašnabždėjai:

Lelijos baltos vandenyje švyti,

Mena kažką praeity tikro...

Mėnulis auksą gilyn į tamsų vandenį beria,

Suaižo ežero stiklą žalią.

Sūpuoklės vėją supa nedrąsiai,

Tarsi sūpuotų mintį neramią...

Gaila, kad laikas viską sudildo,

Neša nuneša atminties šilką...

Aš pamirštu savo norus, o Tu - ne. Tu nepamiršti nei vieno mano išsakyto ar nutylėto noro ir, anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip, jį pildai. Su didžiausiu kantrumu ir mylinčia širdimi.

Bet šį kartą tu mane pribloškei... Nuo pat mažų dienų turėjau paiką, bet mielą užgaidą. Net nežinau, ar tikėjausi, kad jai bus lemta išsipildyti. Kada ir kaip Tu tai padarei? Taip žaismingai, slapukiškai, kaip tėvas savo mylimam vaikui, slėpei gimtadienio ar Kalėdų dovaną, kad pamatyčiau tik laikui atėjus. Paslėpęs į žalumą, auginai tiesiog man po akimis, o aš nemačiau. Kaip galėjau nepamatyti, praeidama pro pat savam kieme ne vienerius metus?

Ir kai aš pati jau buvau primiršusi tolimoj širdies kertelėj slėptą troškimą, kartą pavasarį Tu išpuošei baltai, pripildei saldaus aromato ir pūstelėjai vėju link manęs... Svaigus kvapas privertė mane, pro šalį skubančią, stabtelti ir apsidairyti. Priešais mane stovėjo gražus, baltai žydintis ir nuostabiai kvepiantis akacijos medis. Ir erdvė šypsojosi.

Niekas, net ir labai norėjęs, nebūtų galėjęs man padovanoti akacijos, nes tik Tu vienas tai žinojai. Ir niekas niekada nebūtų to padaręs gražiau už Tave. Myliu.

"Jūs eisite per dvejonių jūrą, braidysite po ieškojimų ryto rūką... Savo namus rasite, tik jie bus ne ten, kur palikote..." (Gal iš pamokslo girdėto Šiluvoj? Nepamenu...)

Alma Marija Ieva