Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji broliai ir seserys!

Dalindamasis gyvo tikėjimo džiaugsmu, sveikinu jus Kristaus Prisikėlimo šventėje!

Kartu su apaštalu Pauliumi mes visi skelbiame gerą naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų (Apd 13, 32-33).

Šį didį džiaugsmą, Gerąją Prisikėlimo žinią, skelbiame drauge su mūsų tikėjimo broliais ir seserimis visame pasaulyje.

Jėzaus prisikėlimo tiesa yra mūsų tikėjimo Kristumi šaltinis ir viršūnė. Ši tiesa pirmosios krikščionių bendruomenės įtikėta ir išgyventa kaip centrinė tiesa, Tradicijos perduota kaip pagrindinė tiesa, Naujuoju Testamentu pagrįsta, drauge su Kryžiumi skelbiama kaip esminė Velykų slėpinio dalis: Kristus prisikėlė iš numirusių, savo mirtimi mirtį nugalėjo, mirusiems gyvybę dovanojo.

Tačiau mums labai svarbus asmeniškas susitikimas su Prisikėlusiuoju, mūsų gyvenimo kelionė į patį giliausią tikėjimo slėpinį.

Visas Evangelijos pasakojimas aiškiai liudija, kad apaštalų tikėjimas Prisikėlimu gimė – Dievo malonei veikiant – iš betarpiško susitikimo su tikru prisikėlusiu Jėzumi.

Prisikėlęs Jėzus su mokiniais bendravo tiesiogiai. Mokiniai drauge su juo valgė, galėjo paliesti. Jėzus ragino juos įsitikinti, kad jis nėra dvasia, o svarbiausia, kad prisikėlęs kūnas yra tas pats, kuris buvo kankintas ir nukryžiuotas. Tačiau šis tikras kūnas tuo pačiu metu turi ir naujų išaukštinto kūno žymių. Jo žmogiškoji prigimtis jau nebegali būti pririšta prie žemės ir jos dėsnių. Ji priklauso vien dangiškajam Tėvui. Dėl to prisikėlęs Jėzus yra visiškai laisvas kada ir kaip pasirodyti savo mokiniams.

Jėzaus prisikėlimas nebuvo sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą. Savo prisikėlusiu kūnu Jėzus pereina iš mirtingo į visai kitą gyvenimą, anapus laiko ir erdvės. Per prisikėlimą Jėzaus kūnas tapo kupinas Šventosios Dvasios galybės, pašlovintas dalyvauja dieviškajame gyvenime.

Paties Prisikėlimo, iš tiesų, niekas savo akimis nematė, ir nė vienas evangelistas jo neaprašė. Niekas negali pasakyti kaip tai atrodė fiziškai, nes tai kartu buvo ir istorinis, ir antgamtinis įvykis. Dar labiau pojūčiais nepagaunama jo slapčiausia esmė, perėjimas į kitą gyvenimą. Jėzaus prisikėlimas, kaip įvykis, vis dėlto netelpa istoriniuose rėmuose ir išlieka vienas svarbiausių tikėjimo slėpinių. Dėl to Kristus apsireiškė ne pasauliui, bet savo mokiniams, kad jie būtų liudytojai žmonėms.

Apaštalas Paulius savo meto krikščionims ir kartu mums rašo: Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas (1 Kor 15, 14). Ką reiškia mums Kristaus Prisikėlimas? Kaip jis paliečia mus, jo tikinčiuosius?

Savo mirtimi Kristus mus išlaisvino iš nuodėmės, o Prisikėlimu atvėrė kelią į naują gyvenimą. Jis grąžina mums Dievo malonę, kad mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Nuodėmės užtraukta mirtis yra nugalėta ir mums vėl yra grąžinta Dievo malonė.

Prisikėlęs Kristus gyvena mumyse, kad žemiško gyvenimo kelionė tikėjimu, viltimi ir meile mus vestų į gerojo Tėvo namus, kad mes taip pat savo meto žmonėms liudytume susitikimą su Prisikėlusiuoju.

Prisikėlęs Kristus yra blogio ir nuodėmės nugalėtojas. Kaip svarbu, kad mes tikėtume, jog blogis pasaulyje yra nugalimas jo kryžiumi.

Pagaliau Prisikėlęs Kristus yra mūsų būsimojo prisikėlimo pagrindas ir šaltinis. Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių, kaip užmigusiųjų pirmgimis... Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti (1 Kor 15, 20-22). Laukiant, kol tai įvyks, prisikėlęs Kristus gyvena mūsų, jį tikinčiųjų širdyse. Mes nebe sau gyvename, bet tam, kuris už mus numirė ir buvo prikeltas. Amen.

Vysk. Jonas Ivanauskas