Mes žinome, kad Dievas yra trijuose Asmenyse. Tėvas per visą amžinybę gimdo Sūnų, savo alter ego, savo tobulą atvaizdą. Jis nėra Jį pagimdęs kažkada. Tas aktas yra amžinoje dabartyje, jis tęsiasi ir dabar. Tėvas be paliovos gimdo Sūnų. Tuo dieviškuoju ir taip pat amžinu Sūnumi Tėvas gėrisi; Sūnus myli Tėvą ir iš to meilės žvilgsnio, kuriuo dieviškos esmės paprastume Tėvas ir Sūnus pasikeičia, randasi Šventoji Dvasia.

Tas dieviškas gyvenimas, mūsų dangiškoji laimė, jau dabar persiduoda mūsų sieloms, jei tik mes esame malonės būsenoje. Tėvas jose dabar gimdo Sūnų, ir per Juos abu kartu nuolat randasi Šventoji Dvasia.

Ar jūs esate kada nors pagalvoję apie tas didingas tiesas?

Mes nešiojame ant savęs škaplierius, medalikėlius, relikvijas ir teisingai manome, kad turime lobį. Bet mes savyje nešiojame Gyvąjį Dievą, dangų, vienintelį visų dalykų tikslą, aukščiausiąją Realybę – ir apie tai nepagalvojame. Mes nenorėtume išeiti be rožančiaus kišenėje, o Šventų Šventojo, kurį nešiojame savyje, nepastebime. Mes iš tikrųjų esame Kristoforai, Dievo nešėjai, pačia tikriausia to žodžio prasme. Šituo atveju mums labiausiai tinka šv. Leono žodžiai: Krikščioni, pažink savo kilnumą!

Iš Kartūzo knygos "Meilė ir tyla"