Vis dar klausiu savęs, kas įvyko, kad mano gyvenimas, pilnas nuotykių, įvykių, judėjimų, guru, ezoterikos knygų, per keletą mėnesių apvirto aukštyn kojom. Kaip keistuolių teatre. Tiesą sakant, ne taip jau ir netikėtai. Jau seniai, prieš dešimtį ar daugiau metų pradėjau savo ieškojimus. Šalia materialaus, gerai aprūpinto gyvenimo atsirado tuštuma, kuri vis plėtėsi, gilėjo. Reikėjo kažko daugiau, kas sujudintų mano vidų, įneštų permainų. Pradėjau savo 'vidinio aš' ieškojimus. Patraukė šiuolaikiniai - kaip man atrodė - judėjimai: kvėpavimo pratybos, joga, meditacijos, toltekų išmintys, senolių galia... Tai turėjo atnešti savo savasties suradimą, išsilaisvinimą ir nuostabų gyvenimą. 

Kūriau rojų žemėje kartu su gražias idėjas skelbiančiais judėjimais - sveikuoliai, gyvenimo menas, ekologinės sodybos. Žavėjausi rytų religijomis. Keičiant įvairius mokymus, trumpam rasdavau džiaugsmą, nusiraminimą, kiekvienąkart maniau suradusi tą, tikrąją tiesą. O, kaip aš klydau! Ir, kai manydavau radusi tikrąjį kelią, atsitikdavo taip, kad rasdavau kitą, dar tikresnį... Nežinojau, kiek dar ilgai tęsis...

Nepasakysiu, kad viskas buvo labai blogai. Kaip dabar matau, aš ėjau tikrosios tiesos link, tik kelias buvo vingiuotas - pakilimai ir nusileidimai, kalnai ir uolos, pelkės ir brūzgynai. 

Kažkaip mano gyvenime atsirado Marijos radijas. Tai pasidarė pagrindinė radijo stotis, kurią aš klausau važiuojant mašina. Ramus radijo stoties darbuotojų balsas, nuostabūs dvasiniai skaitiniai. Patraukė man artimas žodis - meditacija... Šis radijas man labai padėjo ir gelbėjo. Vienąkart važiuojant slidžiu keliu, gana nemažu greičiu, nulėkiau į griovį ir nieko neatsitiko. Atskubėję pagalbon pravažiuojantys labai stebėjosi. Aš įvardinau: 'mašina mane saugojo'. O buvo įjungta Marijos radijo stotis ir transliavo šv. Mišias... Su manim važiavusi sesuo prasitarė: gal todėl taip laimingai baigėsi, kad Mišias klausėm... Bet man iki Dievo dar buvo labai toli. Nors Jis jau kvietė, net pirštu pagrūmojo: kur eini mano vaike, Aš tavęs seniai laukiu...

Tikėjau esant Dievą, kurį įvardindavau įvairiai: Absoliutu, Aukštesniąja Jėga, Visatos Protu. Bažnyčią lankiau. Tikriausiai, kaip dauguma, pastovėdavau, kai reikia atsiklaupdavau, ir maldas kalbėdavau. Patikdavo pamokslai, net sugraudindavo... Tik vieno niekaip neišdrįsau - eiti išpažinties. Sakiau sau - aš pati galiu pasikalbėti su Dievu, jis gailestingas, atleis.

Vienoje Marijos radijo laidoje išgirdau apie išpažintį - kodėl ji reikalinga žmogui, ką ji duoda. Įsidėmėjau tos laidos žodžius. Pradėjau galvoti, kaip tai daroma. Juk išpažinties nebuvau keturiasdešimt!!! metų. Visa mano išmintis tik iš knygų. Juk buvau atkirsta nuo to vienintelio žinių ir tiesos šaltinio - Dievo. Taigi radau Katalikų pasaulio leidinius. Skaičiau viską, ką maniau esant reikalinga. Ir vėl ilga vingiuota kelionė tikėjimo link. Nes pasitikėjau tik savo jėgomis. Mano ego kalbėjo - aš pati viską galiu, moku, surasiu... Bet kažkas ragino skubėti. Todėl darėsi ne geriau, o vis blogiau.

Buvau skaičiusi, kad norint gimti dvasioje, reikia pirma numirti. Ir vieną kartą, kai ne tik dvasiškai bet ir fiziškai jaučiausi labai blogai, pripažinau savo bejėgiškumą: verkiau ir šaukiau - Jėzau, padėk man, aš nebegaliu. Ir kaip buvo nuostabu, kad sekančią dieną pastebėjau, jog ir žolė žalesnė ir paukšteliai garsiau gieda. Tuo metu stebuklu nepatikėjau, bet šis pojūtis buvo malonus ir aš jo nepamiršau.

Dabar, kai rašau šias eilutes, prašau Jėzaus nepalikti manęs, būti šalia. Ir aš Jį jaučiu ypatingu būdu. Tada aš verkiu. Dievas man davė ašarų dovaną. Tai labai nuostabi dovana!

Bet iki šios dovanos dar reikės daug nueiti.

Kaupiau savyje drąsą atsiklaupti prie klausyklos langelio. Bet mano pastangų neužteko. Be Dievo pagalbos nieko nevyko. Aš vis stebėdavau tikinčiuosius, priėmusius šv. Komuniją. Žiūrėjau į jų giedrus, dangiška šviesa nušviestus veidus. Labai pavydėjau jiems... Bet prieš mane buvo didžiulė kliūtis - barjeras, kurio nedrįsau peršokti - išpažintis. Ir vėl ilga kelionė po įvairias Lietuvos bažnyčias su viltimi rasti kažkokią tai ypatingą vietą.

Kodėl, kodėl netikėjau begaliniu Dievo gailestingumu? Kodėl nežinojau, kad ne tik aš, bet ir Dievas ieško manęs? Gal todėl, kad vėl gilinčiausi į katalikų tikėjimo slėpinius. Norėjau įtikėti sąmoningai. Marijos radijo laidose išgirdau apie krikščioniškąjį anglų rašytoją C.S. Lewis. Jau buvau girdėjusi apie jį iš jo draugystės su R.R. Tolkien "Žiedų valdovo" autoriumi. C.S. Lewis man pasirodė didelis autoritetas, nes pats buvo ateistas ir išgyveno atsivertimą į krikščionybę. Jo knyga "Tiesiog krikščionybė", buvo tas paskutinis įrodymas, kad užteks klaidžiojimų, reikia ryžtis daryti.

C.S. Lewis knygoje radau žodžius: "Kelias atgal pas Dievą yra vis didėjančių moralinių pastangų kelias. Kita vertus, ne tos pastangos mus kada nors parves į Tėvo namus. Jos tik rengia gyvybiškai svarbiam momentui - atsigręžti į Dievą ir sakyti: "Tu turi tai padaryti. Aš nepajėgiu"."

Žodžiai paguodė. Supratau, kad nesu išimtis, ne man vienai sunku grįžti pas Dievą, kur buvau tik savo vaikystėje. Turiu sugrįžti į katalikų bendruomenę. Tai mano tėvų, mano šalies tikėjimas. Juk tiek metų beieškodama tobulumo, radau tik trumpalaikius susižavėjimus.

Ir Dievas tai padarė už mane. Nežinau, kaip įvardinti tą galią, kuri parklupdė mane prie klausyklos langelio tam, kad pasakyti 'aš nieko nemoku, kaip čia reikia elgtis'. Ir stebuklas įvyko - manęs nebarė, tik labai švelniai paragino... Amžinai lieku dėkinga šiam nuostabiam kunigui, kuris suprato mano vargšę pasiklydusią sielą ir padėjo sugrįžti į gyvenimą su Jėzumi.

Nors esu nuėjusi didelę savo gyvenimo atkarpą, aš dar labai jauna savo tikėjime. Kiekvienas paramos žodis suteikia man didesnės stiprybės savo nauju katalikišku gyvenimu liudyti Dievo - didžiausio meilės šaltinio - buvimą. Noriu dalintis savo patirtimi dar ir dėl to, kad žinau yra žmonių, norinčių tai padaryti, bet nesiryžtančių. Taip pat žinau yra atsidūrusių depresijoje, ieškančių pagalbos pas gydytojus, psichoterapeutus, už viską labiau norinčius susitvarkyti savo vidinį gyvenimą savo pačių jėgomis, bet nesugebančius. 

Kai tik pripažinsime savo bejėgiškumą ir atsiduosime Dievo malonei, patikėkite - Jis tą padarys! O toliau seks amžinos kovos kelias. Kovos už gėrį prieš blogį kelias.

Kelias - nuo nevilties link tikėjimo;

- nuo abejojimo link pasitikėjimo;

- nuo pykčio link meilės;

- nuo melo ir savęs ar kitų apgaudinėjimo link tiesos;

- nuo savanaudiškumo link savęs padovanojimo...

Dievas reikalaus daug, bet ne tiek daug, kad nepajėgtum. O duos daug.

Daug daugiau, nei kada nors galėjai tikėtis.

'Viešpatie, pasitikiu Tavimi; Tau pavedu visą save - savo būtybę, kūną, protą ir sielą. Nieko nenoriu nuo Tavęs slėpti. Tu gali matyti visa, ką darau, ir girdėti visa, ką sakau. Jau nebenoriu, kad būtum man prašalaitis. Trokštu, kad būtum pats artimiausias mano bičiulis. Noriu, kad viską žinotum apie mane ne tik tada, kai einu keliu ir kalbuosi su bendrakelioniais, bet ir vienatvės valandomis, kai pasilieku su slapčiausiais savo jausmais bei mintimis. O labiausiai trokštu Tave pažinti ne tik kaip keleivį, kuris eini drauge su manimi, bet ir kaip savo sielos bičiulį'.

Henri J.M. Nouwen "Mano sielos bičiulis"

Melanija J.