Dvasinės pratybos... Kažkodėl aš, visą šį laiką skubėdavau į dvasines pamokėles, o ne į pratybas. Man tai buvo dvasinės pamokėlės, kurioms ruošiausi, kartais neatsakingai, bet vis tiek... Aš jų laukiau, jomis gyvenau. Jų metu atradau, kad kiekvieną iš mūsų Dievas myli ypatingai, ką kiekvienas iš mūsų ir liudijo.

Tikėjimas - begalinė Dievo dovana. Džiaugiuosi ją gavusi. Kažkaip anksčiau galvodavau, gera turėti tokią dovaną iš Dievo, gera turėti tai, ko neturi kiti. Bet ar to užtenka? Pasirodo, kad ne! Reikia šią dovaną priimti, puoselėti, branginti. Anksčiau užteko tik žinoti, kad ją turiu. Na, taip paprastai, kaip bet ką. Tarsi užteko Jėzų turėti "atsargoje", šalia savęs, o ne savyje. Veikti vienai, gyvenime sprendimus priimti vienai, tarsi Jėzus čia būtų ne prie ko. Man tai buvo įprasta. Jėzui "linkėjimus" siųsdavau tik begalinio džiaugsmo valandomis arba tada, kai suprasdavau, kad be Jo man bus "šakės".  Vis tiek, iki dabar tikiu, kad Jis mane myli!

Šių dvasinių pratybų metu Dievas man leido suprasti, kad kiti tikėjimo dovaną ne tik turi, bet ja dar ir džiaugiasi, ją brangina, saugo, kad neprarastų negrįžtamai. Pagalvojau, ar aš to noriu? Taip vaikiškai pati sau nusprendžiau, jei vis tik Dievas manimi pasitikėjo ir suteikė man tokią malonę, vadinasi, aš turiu Jo neapvilti.

Šios dvasinės pamokėlės man buvo kaip mažosios rekolekcijos, kurios kas savaitę stiprindavo mano tikėjimą, tarsi nupūsdavo dulkes nuo bereikšmės kasdienybės.

Šių dvasinių pratybų metu supratau, kad kiekvienas iš mūsų savitu būdu liudijame Dievo veikimą. Tai man leido suprasti, jog Jam vienodai svarbi esu tiek aš, galbūt dar tik mažais žingsniais artėjanti į Jo Dievišką glėbį, tiek mano artimas, kuris jau glaudžiasi Jo glėbyje.

Neslėpsiu, dvasinių pratybų dėka sugebėjau pastatyti save į vietą, kitų dėka supratusi, kad vis tik Dievas mano gyvenime turi būti Nr.1, o ne aš, ar mano galimybės. Tai žinodama, jaučiuosi saugi ir laiminga.

Nežinau, kokią naudą kitiems aš daviau šių dvasinių pratybų metu liudydama apie Dievo veikimą savo gyvenime, bet iš kitų liudijimų sau pasiėmiau daug. Ačiū jums!

Per visą šį laiką, kiek truko šios dvasinės pratybos, niekas iš aplinkinių nepastebėjo pasikeitusio mano elgesio. Vadinasi, tai nekenksminga! Ir tik vieno, neatsitiktinai sutikto žmogaus žodžiai „kaip gera, ramu šalia tavęs būti“, man tarsi paliudijo, kad Dievas savo darbą manyje jau pradėjo...

O ir aš pati dabar visomis jėgomis stengiuosi, kad vis tik Dievas mano gyvenime eitų žingsniu pirma manęs, o ne atvirkščiai... Aš pasidaviau Jam.

Lina Čemeškaitė