Per gerbiamą kunigą Povilą Dievas pakvietė mane dalyvauti Dvasinėse pratybose tokiu metu, kada buvau pasimetusi, susikrimtusi ir ieškojau vilties spindulėlio. Ar jį radau? Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad tikrai taip.

Pamažu nustojau analizuoti ir teisti save už praeities nuodėmes. Maldos pasidarė prasmingesnės ir gilesnės. Pradėjau daugiau melstis už kitus. Kiekviename sutiktame žmoguje, nežiūrint jo ydų ir trūkumų, ėmiau matyti Kristų. Supratau, jog Kristus yra didžiausias meilės ir gailestingumo šaltinis, iš kurio gali gerti kiekvienas ir niekada nėra vėlu Jo ieškoti.

Besibaigiant pratyboms, dėl staiga atsiradusių sveikatos problemų iš Dievo gavau išbandymą. Meldžiausi Evangelijos žodžiais: Tėve, atitolink nuo manęs šitą taurę, tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip Tu...

Išmokau pastebėti, kad Jėzus visada yra šalia mūsų, mūsų kasdieniuose darbuose ir reikaluose, kai kenčiame ir kai būname linksmi. Svarbiausia drąsiai deklaruoti savo tikėjimą, tikėti ir pasitikėti Jėzumi.

Likusiomis šio žemiško gyvenimo dienomis norėčiau semtis iš Jėzaus įkvėpimo vadovautis meile ir gailestingumu, kad galėčiau atlikti kuo daugiau gerų darbų ir neateičiau pas Jį tuščiomis rankomis.

Ona Rima Baltuškienė