Dvasinės pratybos man tapo puikiu įvadu į gyvenimą su Dievu, nes buvau pakviestas dalyvauti jose didžiulės Dievo malonės - savo atsivertimo pradžioje. Tikėjimo malonė man teikia džiaugsmą. Dievą pažinau per Jo malones.

Šių Dvasinių pratybų pagalba Dievas mane išlaisvino iš daugelio dalykų: iš savanaudiškumo, prisirišimo prie materialinių dalykų, turto ir garbės siekimo, puikybės, iš nežinios ir abejingumo. Ir toliau norėčiau gyventi su Dievu. Norėčiau, kad Jis man neleistų užmiršti to, ką suteikė per šias pratybas ir ne tik per jas. Nenoriu nuo Jo atsiskirti, nenoriu nutolti. Reikės dėti pastangas, prašyti Jo malonės, kad išlaikytų mane savo artumoje. Juk tikrai kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma (Mt 7, 8).

Šios Dvasinės pratybos pareikalavo nemažai laiko, pastangų, tačiau rezultatas neįkainojamas. Tai svarbus įvykis mano gyvenime. Dvasinių pratybų metu Dievas gilino mano tikėjimą, naikino abejones, teikė malonę po malonės (Jn 1, 16), mokė, kaip turiu gyventi, keitė mane, mano požiūrį. Ir labai smarkiai pakeitė. Tiesiog esu naujas žmogus, naujas kūrinys. Kas buvo sena - praėjo, štai atsirado nauja (2 Kor 5, 17). Dabar galiu gėrėtis šiuo Dievo darbu ir džiaugtis. Aš ne pasikeičiau, o buvau pakeistas. Tikrai visiems rekomenduočiau šias Dvasines pratybas, per kurias galima patirti nuostabų Dievo malonės veikimą.

Karolis Milieška