Liudijame Dvasinių pratybų atradimus (V)

Labai sunku parašyt kažką... Net nežinau nuo ko pradėt. Viskas praėjo taip greit, o buvo visko. Buvo, kad ėjau su džiaugsmu, su pilna širdimi ir noru dalintis, bet kartais ėjau ir tuščia, galinti tik semtis jėgų iš kitų liudijimų. Vėl ir vėl atrasti, atsimerkti, keistis, neleisti sau nusigręžti nuo meilės - viso to man labai reikėjo.

Be Dvasinių pratybų nebūčiau ištvėrus to, ką teko patirti tiek mokykloj, tiek gyvenime, tiek santykiuose su kitais žmonėmis ir Viešpačiu. Dievas davė daug draugų, leido suprasti, kad kančia vertinga, nes joje aš keičiuosi, per ją leido atrasti Jį bei Jo veikimą manajame gyvenime. Tiesiog aukoti Jam viską, net mažiausius, paprasčiausius dalykus. Mokausi, kad Jėzus leistų mano silpnumams tapti mano privalumais ir žinau, jog mano auka nėra bevertė...

Antrą kartą ėjau į rekolekcijas su baime, nes galvojau, kad jau viską žinau, kadangi praėjusiais metais lankiau. Bet tereikėjo perskaityti pirmosios temos intenciją: Prašyk malonės, kad Viešpats tau taptų vis artimesnis. Mane iš karto palietė žodelis "vis". Keista, nes aš galvojau apie Viešpatį, kaip apie artimą sau. Bet tas žodelis parodė, kad aš turiu stengtis vis labiau Jį pažinti, vis labiau Jo siekti ir nesvarbu, ar antrą kartą skaityti ir melstis tais pačiais žodžiais, ar šimtąjį. Dievas visuomet būna kitoks, kaip ir mano santykis ir ryšys su Juo keičiasi kiekvieną dieną. Tiesiog kviečiu visus dėkoti Viešpačiui, mes tikrai turim tiek, kiek mums reikia turėti. Drąsos, ir kiekvieną dieną prisiminkit šiuos paprastus žodžius: mes turim Tą, kuris mus stiprina!

Arūnė Šaduikytė

Komentarai

Vilma portretas

Ačiū, Arūne!

Labai gražus Tavo pasidalijimas... Sakei - galvojai apie Viešpatį kaip apie artimą sau. Man buvo kažkaip panašiai. Kažkada jaučiau, kad Dievas tikrai arti manęs ir atrodė, kad jau tikrai neblogai Jį pažįstu. Bėgo laikas, o aš net nepastebėjau, kaip tolstu, o atrodo gi niekas nesikeitė, gyvenau lygiai tokį pat gyvenimą. Bet iš tiesų kaikas keitėsi. Keitėsi laikas. Čia tiktų mintis iš vakarykščio alfa kurso, kad pažinimas yra santykio patirtis bėgant laikui (ar kažkaip panašiai). Taip pat ir su Dievu. Negalim sakyt, kad pažįstam Jį iki galo, nes laikui bėgant Jis vis nustebina, o santykius reikia nuolat palaikyti. Todėl visada turim stengtis pažinti Tą, kuris mus stiprina.

Justinatas portretas

Pamenu

Pamenu tokius žodžius, berods Antano: "Mes turime augti savo tikėjime..."
Ir ačiū, Arūne :)

Aurelija portretas

Arba herojai, arba niekas

Skaitau šių draugų komentarus ir galvoje sukasi žodžiai - ARBA HEROJUS ARBA NIEKAS.

Ir tada mintis į galvą. Visi esame savo gyvenimo herojais, sutinkame kirus žmones, todėl esame herojai ir jų gyvenime. Koks didis dalykas yra būti liudytoju. O tą darome kiekvieną dieną. 

Ir tada gaunas, kad kiekviena diena yra didi ir mums dovanota ne šiaip sau :]

Labai patinka klausyti, ką kalba kiti žmonės. Ką kalba draugai, artimieji, nes matai kaip jie auga ir augina tave. :]

O čia dar apie herojus :] kad būtų aiškiau :]

Būti herojumi, reiškia turėti savo veidą.

Kartais atrodo, kad esame herojais tiek, kiek patys padarėme. Esame paveikti to, ką darome ir esame priversti matuoti save. Savęs suvokimas susijęs su kitu, kito žvilgsniu. Tik kai pamatai kitą, gali pastebėti save. Kai Kristus ėjo gatve, Jis atrodė kaip paprastas žmogus, bet, pamatę Jį, kiti pajautė savo būtį. Turime trokšti būti suprasti ir ieškoti kitų žvilgsnių. Turime pastebėti tą žvilgsnį, kuris padeda suprasti, kad egzistuoji. Tik taip gali turėti savąjį veidą.

Būti herojumi, reiškia sąmoningai išgyventi dabartį.

Akimirkos didingumas yra ryšys su begalybe. Jei žmogus plauna stalą, suvokdamas tą ryšį, tuomet daro patį didžiausia dalyką.
Kaip suprasti, kad tu sąmoningas?
Kai esi laimingas.

Turime maldauti, nes tik tai gali paversti mus istorijos herojais.

Tu nesi apibrėžtas. Esi daugiau nei aplinkybės, supančios tave. Būti maldautoju, reiškia prašyti gyvenimo To, kuris tave sukūrė. Jis žvelgia į mus kitaip ir tai pažadina norą tapti herojais. Mes norime gyventi, būti savimi, todėl turime tapti maldautojais.

Kristus maldauja žmogaus širdies, o širdis maldauja Kristaus.

Herojus - tas, kuris supranta, kad jis vienintelis.

Bet tuomet kas tu toks? Save patį gali atpažinti, tik sutikdamas kitą. Mums duotos akys, todėl turime žiūrėti į kitus, o ne į save. Turime klausti: ne "kas aš esu?", bet "kuo aš sutvertas būti?".

Gražu, kad nuolat galime klausti :]

web sprendimas c-4