Dvasinių pratybų pabaiga... Visada gaila, kai kas nors gera baigiasi, bet be pabaigos nebūtų ir galimybės peržvelgti nueitą kelią, apmąstyti ir apibendrinti tai, kas gauta, nes, bet koks apmąstymas ar analizė eigoje, būtų tik tarpinių rezultatų ir patirties apibendrinimas. Pasiekus pabaigą, visada prisimenam pradžią, nes pradžia susijusi su mūsų pasirinkimu. Kadangi visi esame laisvi savo valia pasirinkti vieną ar kitą veiksmą ar veiklą, todėl pabaigoje susimąstome, kodėl mes pasirinkome čia ateiti, kodėl pasilikome iki galo.

Vėliau susimąstome, kas vyko visą tą laiką kai buvome čia, na, o dar vėliau bandome apibendrinti, ką mums šios pratybos davė, kokia mums nauda iš to, ko pasisėmėme, kiek dar galėjome gauti iš to ir t.t. Bet kokio nueito etapo pabaigoje mes darome tokias išvadas, nes esame taip išmokyti - visur ieškome naudos ir išgyvename, jog gavome mažiau negu galėjome pasiimti ir prisižadame kitiems ir sau, kad pasimokysime iš savo "klaidų", tam jas ir analizuojame. Tačiau šiose Dvasinėse pratybose, Dievo pažinimo veikloje, mes su žmona nusprendėme neapibendrinti, neanalizuoti to gauto rezultato, tos konkrečios naudos, kurios visur ir visada ieškome, nes Dievo pažinimas yra beribis kadangi mes Jame gyvename, judame ir esame (Apd 17, 28).

Sakoma, kad teologija reikalinga Dievo ir religijos pažinimui ir tai yra tiesa, tačiau kartais ji lyg ir bando apriboti Dievo veikimą, kuriam nėra neįmanomų dalykų, dažnai sakydama mums, na šioje vietoje Dievas to nenorėtų padaryti. A. Einšteinas savo garsiame išsireiškime Dievas nežaidžia kauliukais su visata, tarsi savo žmogišku protu bando apibrėžti Dievo veikimo vektorių. Patiko vieno estų pastoriaus, inžinieriaus pagal specialybę, pasakymas: Dievas savimi pripildo visą mūsų gyvenimo eterį, kaip elektromagnetinės bangos pripildo žemės eterį, tačiau tų žemę pripildančių bangų mes nematome ir nejaučiame, kol nenustatome savo imtuvo reikiamu dažniu, taip ir su mumis ir mūsų gyvenimo eteriu, reikia nustatyti savo sielos, širdies ir proto imtuvą taip, kad priimtume Dievo bangas, teologiškai tariant, ieškoti Dievo veido. Būtent to mes ir atėjome į šias Dvasines pratybas, nes Dievas jau buvo ką tik pradėjęs iš naujo belstis į mūsų gyvenimo duris. Nors lig tol gyvenome tikėdami Dievu. Tik šiandieną drįstame pasakyti, kad mažai dar Jį pažinojome, tiesiog, kaip ir daugeliui tikinčiųjų, taip ir mums, atrodė, kad mes Dievą tikime pakankamai, o kai labai reikėdavo, susikurdavome savąjį Dievo įvaizdį, savaip interpretuodami Jo įsakymus. Taip jau būna. Ir ką darome su pasaulietiškais įstatymais, jei jie mums nelabai tinka? Na taip, bandome apeiti.

Kai jau Dievas pasibeldė ir pakvietė pažinti Jį naujai, mes taip ir padarėme. Vienas iš mūsų, aišku vyras, šeimos galva, nusprendė, kad savo protu išsirinks tą dvasinio pažinimo kryptį, jis nusprendė, kaip Mozė vedė tautą, taip ir jis ves šeimą ir artimuosius į Dievo pažinimo gelmes. Žmogus ir jo protas, tai žodžiai skambantys išdidžiai! O varge... Nepastebėjo šitas keliautojas, kad jo dvasinis palydovas yra puikybė, nuodėmių nuodėmė, visokio nuopuolio pradžia. Ir ką gi, prasidėjo klystkeliai... Patikėkite, už savo nuodėmes reikia mokėti, jos nepraeina be pasekmių. Ačiū Dievui, kad Jis leido šį mokestį pradėti mokėti dar žemėje... Ir kaip gerai, kad Dievas davė vyrui žmoną: Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu (Pr 2, 24). Pradėjo pildytis šie apaštalo Pauliaus žodžiai, mes pradėjome tapti vienu kūnu, nors gerai sugyvenome ir lig tol, tačiau tik ieškodami Dievo veido, pradėjome tapti vienu kūnu. Tada supratome, kad mums reikia vedlių, dvasinio pažinimo vadovų. Jais tapo kunigai, nepatikėsite, kiek gerų Lietuvoje kunigų, besikaunančių (būtent toks žodis tinkamiausiai apibūdina) už savo ganomuosius. Tačiau šiandien paminėsime tik vieną iš mūsų pažintų kunigų, tą, kuris visada šalia - mūsų Molėtų parapijos kunigą Povilą. Pas jį ėjome tikėdamiesi, kad išklausys ir supras, o jis ne tik išklausė ir suprato, bet ir užvedė ant kelio. Dabar pažinome, kas yra mūsų kelias. Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, sako Jėzus (Jn 14, 6).

Prasidėjęs gilus pažinimo procesas tapo paženklintas dvasinėmis kovomis: vidinėmis kovomis su savo nuodėmėmis ir aistromis, bei išorine kova su mus tykančiu sielos priešu. Be vedlių ir be bendruomenės labai sunku išsilaikyti kelyje, nes Jėzus dažnai veikia per savo įrankius - žmones, jei susirenkančius bažnyčioje sekmadieniais galėtume pavadinti bendruomene. Šitoje vietoje norėtume paminėti tokį pasakojimą: kartą Ivanas Rūstusis paklausė palaimintojo Vasilijaus, ar daug liaudies šventykloje, šis atsakė "du" - tuo tarpu šventykla buvo pilna dalyvaujančiųjų  apeigose. Pasirodo meldėsi tik du, kiti tik dalyvavo apeigose. Nenorime nieko įžeisti, bet dažnai mes, krikščionys, tiesiog atliekame apeigas, neišskiriant ir mūsų šeimos narių.

Per Dvasines pratybas sužinojome, kokie įvairūs gali būti Dievo garbinimo ir šlovinimo būdai. Ne tik žodžių kartojimas iš maldyno yra malda, bet ir pagarbus tylėjimas prie Švenčiausiojo Sakramento yra malda, netgi savo kasdienybės rutiną galime paversti malda. Mūsų šeimai, katalikams "su stažu", atsivėrė visai kiti maldos ypatumai, jos įvairiapusiškumas. Štai Šventojo Rašto skaitymas ir apmąstymas - tai ne tik Dievo valios suvokimas iš teksto, bet dar vienas maldos būdas. Tačiau tai galima patirti tik vienumoje, būnant slaptojoje su Dievu. O štai po to jau būtina bendruomenė, kuri gyvena tuo pačiu tikėjimu. Nes tikėjimas - procesas, kuris, pasirodo, vyksta nuolat, kaip kvėpavimas, valgymas, kūno mankštinimas. Juk nesakome, jog štai metus pasimankštinau, dabar užteks visam gyvenimui, arba pusę gyvenimo valgiau gausiai, todėl dabar taupysiu, nebevalgysiu. Šitaip kalbantį žmogų vertintume atsargiai. Tikėjimas negali būti baigtiniu, gavus "reikiamus" Sakramentus ir kartas nuo karto aplankant bažnyčią.

Prieš prasidedant šioms Dvasinėms pratyboms, kunigai mums tvirtino, kad Dievas mus prakalbins per šį malonės laiką... Prakalbins?! Laukėme, kaip gi tai įvyks. Įvyko, pradėjo keistis mūsų gyvenimai, nes Dvasia kuria formą. Mes palengva daromės kitokie. Nenustebkite, mes netapome tobulieji šventieji - ne, bet mūsų santykis su mumis pačiais ir aplinkiniais, bei pačia mus supančia aplinka darosi kitoks. Koks? Na, to nepapasakosi - tą reikia išgyvent.

Buvome susitikę net su Dvasinių pratybų "kolegomis" iš Vilniaus, pasitikrinti, taip sakant, gal šis fenomenas tik lokalus? Pasirodo, ne, ir pas juos vyksta dvasiniai pokyčiai. Šie pokyčiai iššaukė dar didesnį Dievo veido ieškojimą. Su Dvasinių pratybų grupe vykome į  kitas rekolekcijas, į vidinio išgydymo pamaldas, keičiamės dvasine literatūra. Svarbiausia, kad atsirado tvirtos dvasinės sąsajos, tarp visiškai svetimų, dažniausiai visai nepažįstamų, arba tik iš matymo pažįstamų žmonių, prieš kuriuos nebaisu atverti savo sielą. Todėl dėkojame Dievui už mūsų bendrystę su Juo ir su savo artimu bei prašome suteikti mums jėgų toliau žengti tikėjimo keliu.

Norisi baigti šį pasidalinimą mūsų Viešpaties Jėzaus žodžiais: Aš esu gerasis ganytojas. Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę (Jn 10, 14-15).

Rūta ir Sigitas Novodvorskai