Vartau užrašus ir vis dar negaliu patikėti, kad viskas taip greitai prabėgo. Netikėta buvo ir šių Dvasinių pratybų pradžia: tik dieną prieš pirmąjį susitikimą galutinai apsisprendžiau jose dalyvauti. Ir visgi dėkoju Dievui ir draugams už pastūmėjimą viso to link.

Pradėdama šias pratybas nieko nesitikėjau - tiesiog džiaugiausi nauju maldos būdu, naujais žmonėmis, su kuriais galėjau dalintis tikėjimu. Anksčiau vis galvodavau, kad pakankamai gerai pažįstu save, tačiau tik Dvasinių pratybų dėka pradėjau suvokti, jog esu ypatingas Dievo kūrinys ir kad esu nuo Jo taip priklausoma; kaip yra svarbu branginti tikrąsias vertybes ir teikti Jam pirmenybę.

Kaip tik sugebėjau, stengiausi visu tuo gyventi ir kasdienybėje: įvairiausius sunkumus mokiausi priimti kaip dovanas (gal ir ne visada malonias), tarnauti skelbiant, Dievo ir kitų akyse būti Jo vaiku ir dalintis tuo, ką gaunu. Kiekvieną dieną lydėjusios Šventojo Rašto ištraukos dar labiau įkvėpdavo pasitikėti Dievu ir ieškoti Jo net paprasčiausiose smulkmenose.

Dvasinės pratybos padėjo dar labiau įsigilinti į šv. Kalėdų ir šv. Velykų slėpinius, stipriau pajausti, kad visa tai iš tikrųjų vyko ir kaip stipriai tai yra susiję su manimi. Meluočiau, sakydama, jog viskas ėjosi puikiai: kartais rodėsi, jog iki debesų pašokčiau iš paguodos, o kartais - kartu su nepaguoda nugarmėčiau žemyn. Tada mokiausi dar stipriau Jį mylėti, melstis, kai atrodydavo, kad tai jau visai neturi reikšmės, būti kantri ir laukti, kol vėl aplankys paguoda. Ir nors Dvasinių pratybų pradžioje nieko nesitikėjau, gavau tikrai daug, todėl net sunku viską įvardyti. Teprašau, kad Dievas laimintų ir kad aš galėčiau atiduoti daugiau negu gavau.

Monika Kazlauskaitė