Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi aušra? (Gg 6, 10)

Giesmių Giesmėje Švenčiausioji Mergelė yra prilyginama aušrai, nes ji yra naujos kūrinijos pradžia. Su Jos nekaltu prasidėjimu žmogaus istorija prasideda iš naujo, ir viskas vėl pasidaro tyra. Iš nepaliestos medžiagos, tobulai grynos ir ramios, padarytas Naujasis Adomas – ir mes kartu su Juo, jei tiktai to norime. Nes Švenčiausioji Mergelė iš mūsų laukia tik geros valios ir tikrai sūniško be jokių išlygų atsidavimo, kad galėtų mus apiplauti savo nekaltumu.

O mes savo ruožtu turime Jai save patikėti. Giesmių Giesmėje apie Mariją yra pasakyta, kad Jos akys yra tarsi ežerai: Tavo akys tarsi Hešbono tvenkiniai (Gg 7, 5). Mes turime pasinerti į tą tobulai tyrą vandenį, kad apsivalytume, atsipalaiduotume patys nuo savęs ir prisisemtume dieviško gyvenimo.

Pagal Malonės tvarką – tos Malonės, kurios pilna buvo Marija ir kurią Ji, savo motiniškos meilės raginama, dalija – atlyginimas duodamas pirma nuopelnų, turtas ir laimė dalijami prieš bandymą. Tai iš tikrųjų yra naujo gyvenimo metodas. Žmonės nesugeba būti tokie dosnūs, nes jie patys nėra gėrio šaltiniai – jie yra tik baikštūs ir nepatiklūs turto saugotojai. Auklėdami vaikus, prekyboje ar teisėje, mes visų pirma nustatome sąlygas ir bausmes. Užmokestis gaunamas tik už atliktą darbą, patarnavimą ar pateikus garantijas. Dievas elgiasi kitaip. Vos tik nusidėjėlis kreipiasi į Jį, Dievas tuoj pat duoda jam neįkainojamą dalyką – Dieviškojo Kraujo palikimą ir sūnaus titulą. Kristaus pergalė išlaisvina jo širdį ir pripildo šviesaus triumfo. Ir tik po to, ginkluotas džiaugsmu ir kilnumu, jis yra kviečiamas kovoti, darbuotis ir vargti tiek, kiek leidžia jėgos. Tokia yra Dievo karalystės tvarka, Švenčiausiosios Mergelės Išmintis, Aukso Namų ekonomika. Dievo keliai – ne mūsų keliai, ir mes jų dažnai nepajėgiame suprasti. Mes netikime tuo kilnumu ir laisve, kurie mums yra siūlomi, mes bemaž netikime Dievo dosnumu. Žemesnių gėrybių suklaidinti, mes nebepažįstame tikrųjų Dievo dovanų. Tikėjimo ir pasitikėjimo stoka mus paralyžiuoja. Mes netenkame jėgų keliaudami aplinkiniais keliais, nes drovumas ir baikštumas sunaikina visa, kas tik yra geriausia žmoguje. Taigi atverkime savo akis ir širdis tobuloje vienatvėje su Dievu, susikaupkime ir supraskime, ką Jis mums duoda, ir kas Jis mums yra. Mūsų drąsa ir kantrybė gali būti tikros tik tada, kai kyla iš gilios laimės.

Kartais atrodo, kad bijoma pripažinti šventumą, tartum tai būtų medžiaginiai lobiai, kurių vienas žmogus netenka, jei jie atiduodami kitam. Tai byloja apie visišką nesupratimą. Kas yra duota šventiesiems, o ypač Marijai, yra duodama ir kiekvienam iš mūsų. Tai šitaip yra su dvasinėmis gėrybėmis, nes jų šaltinis bedugnis, o jų esmė – meilė. Kas tas dovanas gauna, jų neslepia, bet be atodairos perduoda toliau.

Iš Kartūzo knygos "Meilė ir tyla"