Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė. (Mk 5, 19)

Kai mes norime sekti paskui Jėzų, neturime nustebti, jei Jis to neleidžia daryti tuoj pat, o gal ir niekada neleis, nors tas noras gali būti visai pateisinamas ir atitinkantis Jo evangelinius patarimus, būti Jo širdžiai visai malonus, kilti iš Jo. Taip yra dėl to, kad Jo ketinimai yra žymiai platesni negu mūsų. Jis nori ne tik mūsų asmeninio, bet ir visų kitų išganymo.

Jeigu mes Jį sektume žingsnis po žingsnio, gal pasiektume savo ar bent nedaugelio išganymą, o jeigu eisime ten, kur Jis mus siųs, ir įvykdysime Jo valią tik dvasia su Juo susijungę, mes galbūt didesniam žmonių būriui padėsime pasiekti išganymą. Visuotinį išganymą Jis vertina labiau negu asmeninį, ir juo labiau, kai tokiu būdu asmeninis išganymas gali būti pasiektas ne tik taip pat gerai, bet ir dar geriau negu tiesioginio sekimo keliu: juk asmeninis išganymas gaunamas tik per Jo malonę, ir Jis gali tam vyrui iš Gerazos, kuris toli nuo Jo sako pamokslus, duoti dukart daugiau malonės ir jį šiame gyvenime dukart šventesnį padaryti, negu tam pačiam vyrui iš Gerazos, jeigu jis Juo sektų ir dalytųsi Jo gyvenimu.

Visai tikras dalykas, kad didžiulis gėris ir malonė yra dalyvauti Jėzaus gyvenime taip, kaip apaštalai, ir labai reikėtų siekti tokio sekimo. Tačiau tai yra tik išorinė malonė. Kai Dievas apdovanoja mūsų vidų, Jis gali mus ir be tobulo sekimo (kuris yra visada reikalingas, bet tik pagal Jo valią), padaryti daug šventesnius, negu einant su Juo... Kai Jis mumyse padidina tikėjimą, viltį ir meilę, Jis gali mus ir pasaulyje arba ne taip griežtame vienuolyne padaryti žymiai šventesnius, negu kad būtume dykumoje ar griežtame vienuolyne - nors, žinoma, tai netrukdo mums labiau trokšti dykumos negu pasaulio, griežtesnio vienuolyno nei švelnesnio.

Bet jeigu Dievas mums to neleidžia, jeigu palieka žemesniame luome ir neleidžia eiti paskui Jį, mūsų tai neturi nei nustebinti, nei išgąsdinti, nei nuliūdinti - mes turime pagalvoti, kad Jis su mumis elgiasi kaip su vyru iš Gerazos, ir kad Jis daro tai dėl labai protingų ir slaptų intencijų.

Mums būtinai reikia Jo klausyti ir visiškai atsiduoti Jo valiai. Tai nereiškia, kad Jis mums visai draudžia Juo sekti. Galbūt vyrui iš Gerazos Jėzus ir leido po kelių mėnesių ar metų prisidėti prie apaštalų. Visada tikėkimės, kad mes kada nors gyvensime patį tobuliausią gyvenimą, o tuo tarpu tobuliausiai gyvenkime tokį gyvenimą, kokį Jėzus mums duoda, kokiame Jis mus nori turėti. Gyvenkime taip, kaip Jis gyventų, jeigu Tėvo valia būtų Jį pasiuntusi į tą vietą; darykime visa, ką Jis darytų, jeigu Jo Tėvas būtų Jį pastatęs į tą vietą, kurioje mes esame. Tikrasis tobulumas yra vykdyti Tėvo valią...

Kas drįs sakyti, kad kontempliatyvus gyvenimas yra tobulesnis, negu veiklus, ir atvirkščiai, jeigu Jėzus gyveno ir tokį, ir tokį? Tik viena yra iš tikrųjų tobula - vykdyti Dievo valią.

Jėzus kiekvieną akimirką vykdė Tėvo valią. Jis gyveno kontempliatyvų gyvenimą, kai Tėvas to norėjo: darykime taip ir mes! Ar tai nebūtų labai netobula, jei kas nors, ką Dievas pašaukė kontempliatyviam gyvenimui, pasipriešintų Dievo valiai, kuri turi būti vienintelis Įstatymas, ir gyventų veiklos gyvenimą. Ir ar nebūtų lygiai toks pat nusikaltimas, jei žmogus, kurį Dievas pašaukė veiklos gyvenimui, norėtų pasipriešinti Dievo valiai ir pasiliktų kontempliatyviame gyvenime?

Vienintelė ir tikra tobulybė ne tai, kad mes vienokį ar kitokį gyvenimą gyventume, bet kad vykdytume Dievo valią, t. y. kad gyventume taip, kaip Dievas nori, ir kur nori, kad gyventume.

Kai Jis mums leidžia pasirinkti, stenkimės kaip galima arčiau Juo sekti, dalytis Jo gyvenimu kaip apaštalai prieš Jo mirtį ir po mirties; meilė mus verčia taip Juo sekti. Dievas mums leidžia pasirinkti tik norėdamas, kad mes iškeltume savo bures grynos meilės vėjui (…). Bet ir čia, tame tobulame kelyje, kur Mylimuoju arčiausiai sekame, norint teisingai eiti, reikia dvasios Tėvo sutikimo. Jis, kaip Dievo vietininkas, yra įgaliotas mums pasakyti: Dievas tavęs nori čia!

Ir jeigu vieną dieną Dievas mums kuriam laikui ar visai tą tobulą ir gražų kelią uždarytų, mūsų tai neturi sutrikdyti ir nustebinti. Jo planai neįžvelgiami: ką Jis pačioje pradžioje paskyrė vyrui iš Gerazos, mums gali paskirti mūsų gyvenimo viduryje ar gale. Pakluskime Jam, vykdykime Jo valią, kurią sužinome per protingai pasirinktą dvasios Tėvą. Sekime Juo, toliau praktikuodami dorybes ir, kiek tik galime, įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis elkimės taip, kaip elgtųsi Jis... Jeigu Jis mums leidžia rinktis  - sekime Jo gyvenimu, dalykimės juo kaip Marija, Jo Motina, šv. Juozapas, apaštalai. Jei Jo valia (kurią mes sužinome per dvasios vadovą) nori mus kur nors kitur turėti, gyvenkime taip, kaip Jis nori, bet visur iš visų jėgų stenkimės prie Jo priartėti, visose situacijose ir padėtyse elkimės taip, kaip elgtųsi Jis, jeigu Jo Tėvo valia Jį siųstų ten, kur Jis mus siunčia.

Tik čia yra tobulumas... Dievo valia, ta vienintelė valia - būti ten, kur mūsų nori Dievas, daryti tai, ką Jis nori, kad darytume, visose gyvenimo padėtyse, kuriose Dievas mūsų nori; mąstyti, kalbėti, daryti taip, kaip Jėzus mąstytų, kalbėtų, darytų, jei Tėvo valia Jį pastatytų į tą vietą.

Pagal Charles de Foucauld “Sekimo kelias”