Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla (...) šventa. (1 Kor 3, 16-17)

Mūsų vidiniam "aš" nėra nereikšmingų dalykų - jis viską pastebi. Pajauta ateina nuolat: gyvenimo skonio, žmogaus, savęs, prasmės ieškojimo pajauta. Galiausiai šventumo pajautimas...

Tačiau didžiąją mūsų gyvenimo dalį sudaro paprastos dienos. Jos ne tokios aistringos. Kai už lango dargana, kai neužtenka pinigų žmogiškiems troškimams patenkinti ar net sąskaitoms apmokėti. Paprastas dienas mes priimame kaip savaime suprantamą dalyką, beje, kaip ir mylimus žmones, šeimos narius, savo vaikus. Iš tiesų, juk net ir tokia iš ryto berods eilinė diena prašosi pašventinimo...

Ar atsitiko jums taip, kad pajautėte savyje draskančią aistrą, - rašyti, tapyti, mąstyti? Ir jei neatsiliepsi, rodos viskas tuoj pat sužlugs. Aistra vis gena ir gena, tarsi savaime dėliojasi raidės, žodžiai. Dvasioje pajaučiam sąsajas su brangiais žmonėmis. Apima jaudulys, jog jūsų kūrinys tuoj tuoj išvys šviesą. Ir nesvarbu - ar tai piešinys, ar straipsnis, ar pokalbis su mylimu žmogumi...

Ar buvo taip, kad ryte sakome: džiaugiuosi šia diena, dėkoju Tau, Dieve, už šią dieną, kaip dovaną, kaip būtį savyje - Tavyje...

Ar vos pramerkę akis, išlipant iš lovos, ištariate "ačiū Tau, Dieve, už šį rytą"? Ar patikėtumėt manimi, jei pasakysiu, jog kaip pažvelgsime į dienos pradžią, tokia ji ir bus? Ar kada, brėkštant rytui, pajautėte jums asmeniškai dovanotos dienos šventumą? Gerdami rytinės kavos puodelį, žvelgdami į aplink zujančius vaikus ir į darbą skubančius žmones? Ar ieškojote juose Dievo veido, akių? Ar radote?

Ar jums niekada nesinorėjo paprastų dalykų pakylėti iki šventų?

Paprastos dienos mus išsekina. Laukiame įkvėpimo, šventumo pajautimo, ko nors nepaprasto - tas laukimas kartais būna sunkus...

Dievas sukūrė pasaulį. Jam reikėjo ryto ir vakaro, Jam reikėjo šviesos ir tamsos, Jam reikėjo žmogaus. Mums, dėl mūsų... Nuo sukūrimo dienų mūsų diena pasidarė tik sudėtingesnė.

Norint sukurti dienos esmę šiandien, reikia be galo daug: rašomųjų stalų su įmantriais rašikliais, kompiuterizuotų darbo vietų, triukšmo, skubėjimo... Savo knygoje "Paprasta pilnatvė. Pašnekesiai apie dvasinę ramybę" S.B. Breathnach tai vadina dienos antpilu.

Taigi eilinę kasdienę dieną visi šitie dalykai susimaišo su daugeliu kitų, prisipildo emocijų, kartais nevilties, prasmės ieškojimo ir neradimo, nusivylimo...

Be galo svarbu su visiška Dievo ramybe palydėti dieną, jausti paprastą dvasingą laikyseną, kurią puoselėti, ko gero, trokštame kiekvienas.

Ar esate pagalvoję apie savo autentiškumą, kad žemėje niekur nerastumėte į save visiškai panašaus žmogaus? Ar kada buvote tiesiog savimi? Ar pastebėjote, kad gyvenimo prasmės nėra reikalo ieškoti kažkur, ji tiesiog yra mumyse, ar pajutote prasmės pilnatvę? Prasmės pilnatvė - mumyse.

Nuolat puoselėti įprotį būti...

Mes nuolat esame kažkuo užsiėmę. Mąstome apie ką tik širdis geidžia. Klausydamiesi paskaitos, mąstome apie namuose neplautas grindis, ir tai yra žmogiška. Planuojame darbus, nespėję baigti vienų; prisimename vis negyjančias praeities žaizdas. Ypatingai kai liekame vieni ir galėtume džiaugtis Dievo meilės dovanomis, tuomet leidžiamės kamuojami savigraužos, kai to visiškai nereikia, nes tai pradeda griauti mūsų dvasią. Dalyvaujame susirinkime, o jau galvojame apie kitą, mėgaujamės gėlėmis ar vienuma, bet jau mintimis skubame į darbą, skaičiuojame dar neuždirbtus pinigus ir mintyse juos išleidžiame - vis skubame gyventi. Tada laikas sprūsta, lekia, mes vis galvojame, svarstome apie patį blogiausią variantą gyvenime.

Ir vis neišmokstame tiesiog būti. Laikas yra tarsi vagis, kuris pavagia mus pačius. Tai ne tas laikas, kuris dovanoja pilnatvę, tai laikas, kuris lekia, ištirpsta, nusineša dabartį.

Juk galime būti savo laiko šeimininkais. Ar esame tuo tikri? Neleiskime blogam laikui mus užvaldyti.

Ar kada sustojome savo namuose, ar pajutome kaip juose saugu ir gera, ar puodelis rytinės kavos teikė džiaugsmą beprasidedančia diena?

Paprasčiausiai būti, suvokus savo būties prasmę, jos pilnatvę ir esmę ir tuo buvimu įprasminant save. Pilnatvės buvimo beieškant savyje.

Jurgita Fedorinienė