Kas yra lietus? Kodėl net niūriausiomis dienomis jis tampa sielos draugu, ramybės bičiuliu, širdies guodėju? Bandau sudėti visus jo grojamus garsus į galvą ir netelpa... Dviejų ketvirtinių taktas muša į skardą, aštuntinėmis natomis skamba alyvų lapai, kurie godžiai geria kiekvieną krintantį lašą, o pusinėmis natomis skamba į žemę atsimušantys sunkūs lašai... Ir visa tai - nuostabus šlovinimas...

Kiekvienas lietaus pasirinktas instrumentas (ar tai būtų skarda, stiklas, žolė ar tiesiog žemė) skamba taip švelniai ir tiksliai (nei per garsiai, nei per tyliai, nei per greitai, nei per lėtai), jog atrodo, kad šie instrumentai sutverti groti drauge...

Žiūriu į tuos lietaus vandenį geriančius alyvų lapus ir matau ten save - pasilamdžiusią, palinkusią, bet nepailstančiai kovojančią dėl kiekvieno iš dangaus krintančio lašo. Ir tuomet į galvą ateina mintis, jog alyvų lapai yra šlovintojai... Jie yra vieni iš tų instrumentų, kurie skleidžia gaivinančią melodiją, kuri vėlei kyla atgal į dangų... Atrodo, kad šie lapai tik ir gyvena tam, kad gertų lietaus lašus, kad šlovintų... Jų šlovinimas teikia trigubą džiaugsmą - gydančią melodiją, atgaivą ir švarų rūbą. Kuo daugiau iš dangaus krintančių lašų lapai sugeria, tuo švaresni jie tampa, o tam reikia užsiimti kuo patogesnę ir atviresnę vietą, kad jokios kliūtys jų neužgožtų. Juk taip yra ir su žmonėmis! Kai jie atsikrato visų jų širdis apsunkinančių ir tiesą užgožiančių dalykų ir atveria savo širdis Viešpačiui, tada Jis nuprausia bei  užlieja savo malone ir meile. Tuomet, pasisotinę ir nusiprausę, šlovintojai atsitiesia ir vėlei stiebiasi link Jo - savo Saulės - savo mylinčio Kūrėjo.

Lapai gyvena tam, kad, gerdami lietaus vandenį, stiebtųsi link Saulės (savo Dievo); o ir visi šlovintojai - keltų savo širdis aukštyn į Viešpatį...

Vilma Bimbirytė