Trys Karaliai

Viešpaties Jėzaus gimimas yra kūrinijos atnaujinimas. Bažnyčios Tėvai kūdikį Dievą, paslėptą po trimis uždangomis - motinos įsčių, grotos ir nakties - prilygina pasėtai sėklai, kuri sudygs ir sužydės pasauliui. Kiekvienas gyvenimas iš tikro prasideda slaptoje, tylos ir paslapties priedangoje. O mūsų Viešpats yra pats Gyvenimas - ­­­ Ego sum vita. Mes niekada pakankamai neišmąstysime to vardo, taip kupino prasmės, kuriuo Jis pats save pavadino.

Gyvenimas, kurį Jis mums duoda, yra ne gamtinis, o Malonės. Vis dėlto pirmasis yra antrojo paveikslas, o antrasis - pirmojo išsiskleidimas. Visas gyvenimas yra duotas dovanai. Gyvai būtybei gyvenimas yra pirmoji ir gryna dovana, kurios niekas negali nei užsisakyti, nei užsidirbti. O antgamtinis gyvenimas ne veltui yra vadinamas Malone, nes tai yra gyvenimas par excellence, pats intymiausias švytėjimas, dovana dar grynesnė ir labiau nelaukta, negu gamtinis gyvenimas. Tai dalyvavimas dieviškose privilegijose, kurių joks sukurtas protas nesugalvotų. Turėkime Malonės dvasios. Kai gauname ją - priimkime be abejonių tai, ką Dievas duoda neskaičiuodamas; kai perduodame ją kitiems - tobulu dosnumu mėgdžiokime dievišką to gyvojo vandens gausumą ir dalykime jį visiems, gerdami patys visa širdimi.

Malonė krikščionyje auga susikaupimu ir malda. Mumyse ji visų pirma turi pasireikšti vidiniu gyvenimu. Šitas vidinis susikaupimas turi būti pagrindinis mūsų gyvenimo bruožas. Bedvasio akmens aktyvumas pasireiškia tik išorėje: jis priešinasi tik išorės smūgiams, o gyvos būtybės moka atsirinkti ir naudojasi tuo, kas joms tinka. Jų augimui ir tvarkymuisi vadovauja vidinis pradas. Dvasinis gyvenimas yra dar stipresnis ir sumanesnis. Jis moka pasinaudoti viskuo. Jei mes tokie nesame, jei daugelis atsitikimų mus jaudina ir sutrikdo, taip atsitinka dėl to, kad mes dar nesame pakankamai vidiniai. Mums reikia nužengti į pačias slapčiausias mūsų pačių gelmes, kantriai susikaupti ir vienatvėje su Dievu atrasti tą dievišką buklumą, tą paslaptingą jėgą, kurios dėka sugebėsime naujai ir harmoningai asimiliuoti be išimties viską, kas tik mums atsitinka ir mus apsupa.

Malonės gyvenimas, vidinis gyvenimas pas mus auga kontempliatyvia forma. Aptariant žmogaus sąjungą ir susivienijimą su Dievu, pavadinama tai visai  paprastai ir dažniausiai pavartojama formulė: meilės ir vienybės gyvenimas. Kontempliatyvus gyvenimas šitaip vadinamas, siekiant išreikšti ypač tiesios ir nesuinteresuotos meilės idealą. Iš tiesų, kontempliacija yra  aktas sielos, kuri pati save pamiršta akivaizdoje kažko daug gražesnio negu ji pati. (Tokia yra žavesio prigimtis ir kontempliuojamo grožio galia, kad jis mus išlaisvina iš viso to, kas mes esame, ir padaro mus abejingus mūsų pačių „aš“). Kontempliatyvios meilės aktas yra pats paprasčiausias ir betarpiškiausias. Čia mes vėl galime priminti prigimties ir Malonės metodų tolydumą: kiekvienas gyvenimas yra meilė, o meilė - savęs pamiršimas. Tai reiškia - prarandame save, kad atrastume vertybę dar didesnę.

Visur gamtoje gyvenimas prasitęsia tik kiekvienos kartos individų auka, kad liepsna, kurią jie buvo gavę, būtų perduota toliau ir vis gyva liepsnotų. Tačiau tik Malonės srity tas pasiaukojimas yra par excellence  būtinas ir laimingas.Siela, labiau negu kokia nors kita gyva būtybė, sugeba pamiršti save. Jeigu ji nori, ji gali būti vaiski, kaip pats skaidriausias veidrodis. Ji gali, jau savo pačios formų nesilaikydama, atspindėti visą dieviškosios Begalybės gelmę. Šitoks ramybėje ir susikaupime dėmesio sutelkimas į Dievą yra tikrosios išminties šaltinis. Mes būsime patys savęs šeimininkai, tikrai tiesūs ir išmintingi tik tada, kai narsiai apsisprendę leisime Dievui vykdyti mumyse Jo valią, būti mumyse tuo, kuo Jis pats nori būti.

Tegul Marija, nes Trys Karaliai yra ir Jos šventė, Malonės pilnoji, labiausiai susikaupusi, iš visų mergelių labiausiai slapta, labiausiai pamiršusi save, besigėrėdama Dievu, mus išmoko priimti, mylėti ir kontempliuoti taip, kaip Ji.

Iš Kartūzo knygos "Meilė ir tyla"

web sprendimas c-4