Molėtų šv. apaštalų Petro ir Povilo parapija

Vartau užrašus ir vis dar negaliu patikėti, kad viskas taip greitai prabėgo. Netikėta buvo ir šių Dvasinių pratybų pradžia: tik dieną prieš pirmąjį susitikimą galutinai apsisprendžiau jose dalyvauti. Ir visgi dėkoju Dievui ir draugams už pastūmėjimą viso to link.

Visiems savo Dvasinių pratybų bendražygiams noriu padėkoti už praleistas akimirkas, už pasidalinimus, išklausymus, paguodos žodžius ir šypsenas. O kunigui Povilui už suteiktą galimybę augti dvasiškai. Priėmiau šį kvietimą kaip didžiausią dovaną.

Dvasinės pratybos man tapo puikiu įvadu į gyvenimą su Dievu, nes buvau pakviestas dalyvauti jose didžiulės Dievo malonės - savo atsivertimo pradžioje. Tikėjimo malonė man teikia džiaugsmą. Dievą pažinau per Jo malones.

Dvasinės pratybos... Kažkodėl aš, visą šį laiką skubėdavau į dvasines pamokėles, o ne į pratybas. Man tai buvo dvasinės pamokėlės, kurioms ruošiausi, kartais neatsakingai, bet vis tiek... Aš jų laukiau, jomis gyvenau. Jų metu atradau, kad kiekvieną iš mūsų Dievas myli ypatingai, ką kiekvienas iš mūsų ir liudijo.

Dvasinių pratybų dėka radau atsakymą į pagrindinį savo būties klausimą: kas aš esu ir ką veikiu čia, šioje žemėje. Išgirdau, pajutau Jėzaus kvietimą darbuotis Dievo Karalystės kūrime.

Dvasinių pratybų pabaiga... Visada gaila, kai kas nors gera baigiasi, bet be pabaigos nebūtų ir galimybės peržvelgti nueitą kelią, apmąstyti ir apibendrinti tai, kas gauta, nes, bet koks apmąstymas ar analizė eigoje, būtų tik tarpinių rezultatų ir patirties apibendrinimas. Pasiekus pabaigą, visada prisimenam pradžią, nes pradžia susijusi su mūsų pasirinkimu. Kadangi visi esame laisvi savo valia pasirinkti vieną ar kitą veiksmą ar veiklą, todėl pabaigoje susimąstome, kodėl mes pasirinkome čia ateiti, kodėl pasilikome iki galo.

Šventoji Dvasia, kurios naują pilnatvę mes galime ir privalome šioje šventėje gauti - jei tik esame pasirengę ją sutikti - yra Dievo vaikų dvasia. Tai ji padaro, kad mūsų širdys jaučiasi esančios Dievo vaikais, tai ji, pasak šv. Pauliaus, leidžia mums mylėti mūsų dangiškąjį Tėvą ir Juo pasitikėti. Šitas žinojimas, kad esame Dievo vaikai, skiria mus nuo netikinčiųjų ir padaro krikščionimis. Jei mes norėtume patikslinti, kokios yra Dievo vaikų ypatybės, mes pamatytume, jog tai yra paklusnumas, laisvė ir džiaugsmas.

Labai sunku parašyt kažką... Net nežinau nuo ko pradėt. Viskas praėjo taip greit, o buvo visko. Buvo, kad ėjau su džiaugsmu, su pilna širdimi ir noru dalintis, bet kartais ėjau ir tuščia, galinti tik semtis jėgų iš kitų liudijimų. Vėl ir vėl atrasti, atsimerkti, keistis, neleisti sau nusigręžti nuo meilės - viso to man labai reikėjo.

Tituliniai Molėtų šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios atlaidai.
Atlaiduose lankysis vyskupas ir teiks Sutvirtinimo sakramentą (11 val.).

Šv. Mišios 9 val. ir 11 val.

Dievo žodis ateikite ir pamatysite (Jn 1, 39) tapo tikrove. Atėjau į Dvasines pratybas patikėjusi, kad esu kviečiama Dievo per kunigą Povilą. Tikėjau - tai Dievo malonė. Jis yra kažką numatęs mano gyvenime. Tai, ką išgyvenau, pranoko visus mano lūkesčius. Šiandien dėkoju Dievui regėdama, kokį stulbinantį darbą Jis atliko manyje ir kokia malonių gausa per šias Dvasines pratybas apdovanojo mane iš savo begalinės meilės ir gailestingumo. Supratau, kad vien savo pastangomis Gyvojo Dievo, kokį sutikau atėjusi, niekada nebūčiau radusi. Garbė Dievui, Jis pats mane surado, pakvietė į savo bičiulystę ir nuolatinį bendravimą su Juo per maldą ir Jo žodį, tiksliau į tikrąjį gyvenimą per Jį, su Juo ir Jame.