Gera kiekvienam žmogui gyvenime džiaugtis tuo, jog turėjo gerus tėvus, gerus draugus, gerus mokytojus. Dėkodamas Dievui galiu pasakyti: džiaugiuosi, kad turėjau ir gerus parapijos kunigus. Ypač dėkoju, kad Viešpats leido pažinti Kunigą Ignacą Milašių, ilgametį Molėtų parapijos kleboną, mano gyvenime tai buvo ir pirmasis klebonas. 

Pirmą sykį kunigą Milašių pamačiau per Tremtinių minėjimą, prie ką tik iš kapinių į šventorių perkelto akmeninio Rūpintojėlio (autorius prof. A. Chmieliauskas), skirto pagerbti žuvusiems už Dievą ir Tėvynę. Tai buvo vienas iš Sąjūdžio organizuotų renginių Molėtuose, vykęs 1989 m.

Pradėjęs patarnauti šv. Mišiose galėjau artimiau pažinti šį kilnų žmogų. Ryškiausios jo dorybės, kuriomis spinduliavo Ignaco Milašiaus asmenybė buvo dvasingumas, kuklumas, neturtas, pagarba žmogui.

Dvasingumo neįmanoma apibrėžti keliais žodžiais. Šiuolaikiniuose pokalbiuose šis žodis dažnai naudojamas kalboje, visai nieko bendra neturint su Dievu. Krikščioniškasis dvasingumas, - tai artimas, glaudus asmeninis santykis su Dievu per Jėzų Kristų, kuris atpažįstamas Evangelijoje, sakramentuose ir artimo žmogaus veide.

Įsimintinos kelionės su kunigu Milašiumi į Šiluvos atlaidus. Kadangi pats Tėvelis mašinos nevairavo, "samdydavo" taksi, kuris tuo metu buvo pigus, arba tiesiog prašydavo ko nors pavežti. Kelionės metu drauge melsdavomės Rožinį, kunigas su malda sveikindavo pakelės kryžius ir bažnyčias. Atvykus duodavo kelis rublius nusipirkti saldainių ar kokių šventų suvenyrų. Nors tėvas Ignacas buvo sėslus žmogus, tačiau mėgo keliauti į atlaidus Marijos šventovėse. Paskutiniais jo gyvenimo metais vis susitikdavome Žolinės atlaiduose Pivašiūnuose...

Stebina šio kunigo nepaprastas pamaldumas. Gegužės, birželio ir spalio mėnesiais kasdien vykdavo pridėtinės pamaldos prie garbinimui išstatyto Švenčiausiojo Sakramento. Gegužės mėnesį vakarines šv. Mišias aukodavo prie Marijos altoriaus. Kunigas niekada neskubėdavo aukodamas šventąsias Mišias; prieš Mišias ir po jų susikaupdavo maldoje, zakristijoje stengdavosi mažai kalbėti, rengdamasis liturginius rūbus tylomis melsdavosi specialiomis maldomis. Nemėgo įvairių liturginių naujovių. Labai saugojo šventųjų indų sakralumą, neleisdavo bet kam jų liesti. Pamenu, jog Didžiojo Penktadienio dieną, minint Kristaus mirtį, jis visą dieną išlaikydavo tylą. Jei prieš šv. Mišias vikaras klausydavo išpažinčių, Tėvelis su bendruomene melsdavosi Rožinio malda.

Pamokslus sakydavo pakylėtu, iškilmingu balso tonu, įtaigiai, tačiau niekada piktai nesibardavo ir nedaužydavo sakyklos. Tėvelis savo gyvenimu stengėsi būti dvasininku, o ne visuomenės veikėju, todėl, nesikišdavo į politiką. Netgi Atgimimo laikotarpiu, jis nebuvo ugningas mitingų dalyvis; būdamas Lietuvos patriotu, jis pirmenybę teikė buvimui sielų Ganytoju. Įspūdingos buvo pirmosios po Nepriklausomybės atgavimo Devintinių iškilmės, Eucharistinės procesijos Molėtų mieste. Tai buvo savotiška tikinčiųjų pergalės vieša eisena, po ilgų sovietinio ateizmo, priverstinės tylos, pogrindžio, persekiojimų metų. Altorėliai buvo statomi prie pagrindinių miesto sakralinių objektų: šv. Jono Nepomuko paminklo, Pavasarininkų kalno kryžiaus, bei prie kryžiaus Inturkės gatvėje.

Kunigas turėjo didžią pagarbą popiežiui ir vyskupui. Pamenu, kaip mus, mažus patarnautojus, mokė, jog atėjus vyskupui turime priklaupę pabučiuoti jo ganytojišką žiedą. Jis ir pats tai darė be veidmainystės, bet iš gilios pagarbos. 1991 m. drauge su parapijiečiais važiavo į susitikimą su Popiežiumi Lomžoje, Lenkijoje. Kai ėjau į Pirmosios Komunijos pamokėles, klebonas mokė mus garsiai sakyti 'Amen' kai priimame Komuniją, ir pridūrė, jog jei jis būtų popiežiumi - ko, anot jo, niekada nebus, lieptų tą 'Amen' išgiedoti. Tada mintyse galvojau, kad visai norėčiau, jog jis taptų popiežiumi. Šiandieną džiaugiuosi, kad jis buvo savimi, ir dabar yra pas Viešpatį.

Sekmadieniais Molėtų bažnyčioje šv. Mišios buvo aukojamos 9 val., 11 val., 13 val. ir vakare. Be to, dažnai sekmadieniais dar tekdavo kunigui vykti į aptarnaujamą Stirnių parapiją bei aukoti šv. Mišias ligoninėje. Gerai prisimenu kaip džiaugsmingai kunigas Milašius autobusu vykdavo į Stirnius, kaip nepaisydamas įvairių nepatogumų ir neparodydamas nė menkiausio nuovargio ženklo tarnavo žmonėms.

Kol Tėvelis klebonavo Molėtuose, tuo pačiu eidamas ir dekano pareigas, niekas beveik nežinojo, kad jis yra vienuolis kapucinas. Sovietmečiu vienuolynai buvo išnaikinti ir veikė tik pogrindyje. Viena iš svarbiausių vienuolinio gyvenimo savybių yra neturtas. Jo drabužiai, gyvenamoji aplinka, kambarių apstatymas dvelkė neturto dvasia. Tačiau buvo dosnus pirkdamas ir dalindamas kitiems knygas, kryželius, paveikslėlius, rožančius. Beje, Molėtų bažnyčios Didžiojo Altoriaus auksavimas buvo atliktas paties Ignaco Milašiaus lėšomis. Jam klebonaujant buvo atlikti svarbūs statybos ir remonto darbai: pastatyti bokštai, nutiestas šventoriaus takas, perdažyta bažnyčios išorė ir vidus. Reikia nepamiršti, kad sovietmečio valdžia sunkiai duodavo leidimą bet kokiems bažnyčių statybos-remonto darbams.

Mokėjo Tėvas Adomas gražiai bendrauti su žmonėmis. Rodydavo kiekvienam pagarbą ir niekam nepataikavo. Tačiau buvo griežtas tiems, kurie vartodavo svaigalus. Ypač kovojo su alkoholinių gėrimų vartojimu gedulingų pietų metu. Choristams, jaunimui, patarnautojams, adoruotojoms surengdavo šventes, kurių metu veikdavo loterija: kiekvienas išsitraukdavo kortelę su numeriu, kuris žymėdavo dovaną. Vėliau jis išdalindavo ištrauktąsias dovanas: kam statulėlę, kam knygelę, kam paveikslėlį...

Kaip gera, kad mūsų krašte darbavosi toks garbingas kunigas, visą save atidavęs Dievui ir Bažnyčiai. Jo švento gyvenimo pavyzdys ne vieną patraukė sekti paskui Kristų. Šiam kunigui dirbant, kunigystės kelią pasirinko Vidas Jalinskas, Povilas Stankevičius, Marius Talutis. Gaila, kad rajono valdžia nesureagavo į pasiūlymus suteikti šiam kunigui garbės piliečio titulą, tačiau daug svarbiau tikėti, jog gailestingasis Dievas, regėjęs atsidavusią kunigo Milašiaus tarnystę Katalikų Bažnyčioje, suteikė jam nesibaigiantį Dangaus piliečio džiaugsmą.

Kun. Marius Talutis