Ir kai Tėvas davė gerti kančios taurę, nenutilo sūnaus šūksnis: Abba! Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? - Jis sušuko ant kryžiaus (Mt 27, 46), tačiau, pasak Luko, tuoj pat pridūrė: Tėve, į Tavo rankas  atiduodu savo dvasią (Lk 23, 46). Ant kryžiaus Jėzus atsidavė Dievui, kuris Jį apleido! Toks yra Sūnaus paklusnumas iki mirties; toks paklusnumas yra "mūsų išganymo uola". Jėzaus paklusnume, tokiame, koks jis pasirodo Naujajame Testamente,  galime matyti pačią tobuliausią ir giliausią tos dorybės prasmę. Tai ne vien moralinė, bet ir teologinė dorybė. Pasak scholastikos, kuri rėmėsi Aristotelio ir stoikų dorybių schemomis, paklusnumas yra susijęs su teisingumu. Taigi jis yra viena tų moralinių dorybių, kurios yra ne tikslai, o priemonės, ir visiškai skiriasi nuo teologinių dorybių - tikėjimo, vilties ir meilės - kuriomis priglundama prie paties Dievo. Tačiau Biblijai ir ypač Naujajam Testamentui paklusnumas iš esmės yra paklusnumas Dievui, todėl jis labiausiai susijęs su tikėjimu, net dažnai su juo sutampa. Tad jis yra ne tik priemonė, bet ir tikslas, jungia su pačiu Dievu, ne vien su tarpiniais gėriais, nors tai ir būtų "bendras gėris". Tikėdamas, Abraomas paklausė šaukimo (Žyd 11, 8). Paklusnumas yra pavyzdys tikėjimo, kuris būtinas tada,  kai apreikštasis žodis išreiškia ne tiek Dievo tiesą, kurią reikia tikėti, kiek Dievo valią, kurią reikia vykdyti. Kita prasme tikėjimas yra paklusnumas ir tada, kai pasirodo kaip tiesa, kurią reikia tikėti, kai protas ją priima ne dėl jos akivaizdumo, bet dėl autoriteto. Posakis "paklusnumas tikėjimui", kurį dažnai kartoja Paulius, reiškia ne vien tik paklusti įtikėtiems dalykams, bet ir paklusti tikint, pačiu tikėjimo faktu. Šv. Ireniejus visa tai glaustai išreiškia sakydamas, jog tikėti, reiškia vykdyti Jo valią.

Taip pat iš Dievo Žodžio matome, kad paklusnumas yra dorybė ne tiek negatyvi, kiek pozityvi. Ir čia, laikui bėgant bei asketiniams siekiams pranokstant paslapties arba kerigminius siekius, į paklusnumą imta žiūrėti kaip į negatyvią arba atsižadėjimo dorybę. Paklusnumas pranašesnis už kitas dorybes dėl to, kad atsisakoma paties didžiausio gėrio, o tas gėris - sava valia. Šis gėris yra pranašesnis už visus išorinius gėrius, kurių atsižadama neturtu, ir už savo kūną, kurio "atsisakoma" skaistybe. Vis dėlto bibliniu požiūriu pozityvus elementas - vykdyti Dievo valią - yra svarbesnis už negatyvų - nevykdyti savo valios. Jėzus sakė: ne mano, bet Tavo valia teesie (ir pabrėžiama antroji sakinio dalis). Mano maistas yra vykdyti Tėvo valią; štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios! (Žyd 10, 9). Išganymas ateina ne iš savo, o iš Dievo valios vykdymo. Tėve mūsų maldoje prašome teesie Tavo valia. Prašome ne negatyvaus, o pozityvaus dalyko. Šventajame Rašte skaitome, kad Dievas nori paklusnumo, ne aukos (plg. 1 Sam 15, 22; Žyd 10, 5-7). Tačiau žinome, kad iš Kristaus Jis nori aukos, ir kad jos nori iš mūsų... Paaiškinti tai galima taip: iš tų dviejų dalykų vienas yra priemonė, kitas - tikslas; vieno - paklusnumo - Dievas nori dėl jo paties; kito - aukos - ne dėl jos, o dėl pirmojo. Taigi šio sakinio prasmė tokia: per auką Dievas ieško paklusnumo. Savo valios auka yra priemonė atitikti Dievo valią. Tiems, kurie piktinasi tuo, kad Dievui gali patikti Jo Sūnaus auka, šv. Bernardas teisingai atsakė: Jam patiko ne mirtis, o valia to, kuris spontaniškai sutiko mirti. Taigi ne tiek Kristaus mirtis mus išgelbėjo, kiek Jo paklusnumas iki mirties.

Akivaizdu, jog tie du dalykai - nevykdyti savo valios ir vykdyti Dievo valią - yra labai glaudžiai susiję, tačiau jie nėra identiški. Nevykdyti savo valios ne visada ir ne savaime yra išganinga taip, kaip vykdyti Dievo valią. Pozityvus paklusnumo motyvas yra daug platesnis nei negatyvus. Dievas reikalauja ne savo valios atsisakyti, bet tikėjimą ir meilę įrodyti bei didinti. Biblija paklusnumu vadina tai, kad Abraomas veda savo sūnų paaukoti (plg. Pr 22, 18), mat čia buvo pareikalauta ne savo valią paneigti, o įrodyti ištikimybę. Iš tiesų tikslas čia buvo žmogaus laisvę laisvai priderinti prie Dievo, kad pasaulyje vėl viešpatautų vien tik Dievo valia, kaip prieš tai viešpatavo nuodėmė. Paklusnumas tam tikru būdu kūriniją grąžina prie Dievo. Visų biblinių paklusnumo motyvų viršūnė, net aukštesnė už tikėjimą, yra meilė. Paklusnumas yra santuokinis kūrinijos "taip" savo Kūrėjui, kuriuo iki šiol, nors ir netobulai, vyksta galutinis valių susivienijimas, amžinosios palaimos esmė. Vienas dykumos Tėvų mokė, kad paklusnumu suvienodėjama su Dievu, ne vien tik su Juo supanašėjama.

Vien tuo, kad egzistuojame, esame panašūs į Dievo paveikslą, o paklusnumu su Juo susivienijame ta prasme, kad paklusniai prisitaikome prie Jo valios. Susivienijame su Dievu, nes norime to, ko nori Dievas.

Pagal Raniero Cantalamessa "Paklusnumas"