Žmonės mums yra duoti: jie mums ateina iš Dievo rankų. Viešpats man davė brolių, taip sako šv. Pranciškus kaskart kalbėdamas apie ordiną. Ne jis, Pranciškus, jį įsteigė. Dievas jam juos davė dovanai. Viešpats visa tai padarė, Jis man davė brolių. Tie žodžiai nuolat yra jo lūpose kaip refrenas.

Iš tiesų – krikščioniškoji bendruomenė nėra mūsų pastangų vaisius: ją mums duoda Dievas. Jis dovanoja mus vienus kitiems, dar mums jų nepasirinkus. Nes kol dar nebuvo brolių ir seserų, jau buvo Tėvas. Tai galioja kiekvienai krikščioniškai bendruomenei. Dar anksčiau, negu vyras išsirinko žmoną ar žmona vyrą,  Dievas juos suvedė, kaip yra pasakyta pirmuose Biblijos puslapiuose. Kas nusipelnė savo vyro ar žmonos? Ar savo vaikų? Dar jums neišleidus jų į pasaulį, sako Dievas, aš juos jums daviau.

Viską mums duoda malonė, dar mums patiems nieko nepradėjus. Mes tai pamirštame, todėl dažnai būgštaujam. Iš čia ir superatsakomybės jausmas, kuris mums atima visą džiaugsmą. Kas iš tiesų gali neklysdamas išsaugoti tai, kas jam patikėta? Nieko nepamiršdamas ir be jokių silpnybių? Neretai galima sutikti nuostabių tėvų, kurie jaučiasi kalti: ar aš viską padariau dėl savo vaikų, jei matau, kaip jie auga? Aš turėjau daugiau padaryti dėl savo vyro, savo žmonos, savo vaiko. Padaryti daugiau, arba kitaip. Ir jie praranda džiaugsmą. Jie patys padaro save pakaltinamus. Ar tai pateisinama? Kaip gydyti tą nerimą?

Esama tik vienos terapijos: tai paprastas ir nuolankus tikėjimas Dievu, kuris yra ir lieka pirmasis. Jis duoda ir saugo tai, ką davęs. Ypač vaikus. Tai neatima mano atsakomybės, bet saugo mane nuo nerimo. Dievas sako: Aš saugoju tavo vyrą, tavo žmoną, tavo vaikus; Aš tau juos daviau, dar tau nieko dėl jų nepadarius.

Kas taip gyvena malonėje ir viltyje, netampa nei tinginiu, nei drąsuoliu, bet jis turi ramybę, džiaugsmą ir viltį žmogaus, kuris yra radęs Tėvą. Viskas yra dovana ir malonė pirma, negu tai tampa pastangomis ar atliktina pareiga.

Iš Mons. Godfried Danneels laiško "Šventojo Pranciškaus džiaugsmas"