-
Šventas, šventas, šventas Viešpats... (Apr 4, 8)
Ką dar mums padovanos gyvenimas?
Dažnai šito klausiu savęs. O jūs ar žinote?.. Pasitikėjimo trūkumas, šiandienos žaizda - pasitikėjimo Dievu trūkumas. Nei gardesnis maistas, nei naujesnis drabužis nenumalšins dvasios troškulio. Kur ta ramybė, kur ją rasti?..
Ramybės, pilnatvės, darnos paieškos lydėjo visas civilizacijas. Ar pavyko rasti ramybę ne su Dievu? Netikiu, kad ją galima atrasti be Dievo, juk vien iš egoizmo kylanti ramybė galiausiai baigsis. Štai atėjo pavasaris, keliaujam toliau su Prisikėlusiu Jėzumi. Ar dar pamename, kaip Jis nešė kryžių? O kaip aš jį nešu?
Jeigu savo gyvenimo kelionėje pasirenkame nešti kryžių drauge su Dievu, ima aiškėti gyvenimo ir kryžiaus esmė.
Nesusitaikius su Dievo dovanota kasdienybe, gyvenimu, kryžiais, dažnai užklumpa depresija.
Kreipiamės į psichoterapeutus, o gal mums užtektų pasikviesti Jėzų Kristų, kad padėtų?..
Iš tiesų gyvenimas nėra lengvas, tačiau nuoširdžiai ir sąmoningai suvoktas, pripažintas ir priimtas gyvenimas tampa pakeliamas. Tada ir gyvenimo problemos tampa nebe problemomis, bet tiesiog gyvenimu, nelengvu gyvenimu. Juk problemų ir jose slypinčios emocinės kančios vengimas yra realiausias psichinių žmogaus susirgimų pagrindas. Nėra išmintinga baimintis bėdų, problemų ir nepriimti skausmo - tai vengimas tobulėti. Kaip teigia K.G. Jungas, neurozė visada yra teisėtos kančios pakaitalas. Vengdami kančios, vengiame tobulėti, nors tai ir nėra lengva.
Čia reikalinga žmogaus savidrausmė. Ar pastebėjote, kaip žmogus kenčia, taip jis ir atrodo, toks jis ir yra. Psichiatro M. Scott Peck manymu, džiaugsmo nutolinimas, atsakomybės prisiėmimas skausme, ištikimybė tiesai, pusiausvyros laikymasis – tai keturios kelrodės žvaigždės, nešant kryžių.
Skirdami laiko problemoms išspręsti, o ne teigdami, kad nieko nesugebame, prisiimdami atsakomybę už savo gyvenimą, susidarydami savo gyvenimo tiesos žemėlapį ir nuolat jį koreguodami, pasikviečiant Jėzų Kristų į pagalbą, manau, savo sunkumuose galime išlikti ištikimi Dievui ir sau. Nešti savo kryžių pasitikint Dievu.
Manau, mes visada turime suprasti, jog asmeniniai sunkumai iš tiesų net sveikintini, kai jie mums padeda siekti tiesos. Mūsų siela ir dvasios sveikata priklauso nuo ištikimybės tikrovei bei pasitikėjimo Jėzumi Kristumi, kuris žino, ko mums reikia (plg. Lk 12, 22-32).
Malda – ar tai terapija? Man tai pokalbis, greičiausiai klausymasis. Ar pastebėjote, kaip mus veikia geros muzikos klausymasis? Mane, pavyzdžiui, ypatingai žavi ir ramina grigalinio choralo giesmės. O ką jau kalbėti apie Dievo klausymąsi. Tai esmė, gyvenimo kelionės esmė...
Malda, tyla, Dievo klausymasis ir pokalbis. Atsakymas ir vėl tyla. Aš žiūriu į Jį, Jis žvelgia į mane. Tame žvilgsnyje randu atsakymus, pilnatvę gyventi, veikti, džiaugtis...
Atgimimo, prisikėlimo linkiu kasdien - geriant kavą, kalbantis su draugais, meldžiantis už įskaudintojus, palydint kasdienybę, priimant ją su Prisikėlusio Dievo meile.
Eiti nepramintuoju gyvenimo taku, būti atviriems iššūkiams ir pasitikėti Gerojo Ganytojo Jėzaus visagalybe, be didelių išvedžiojimų, tiesiog gyventi keliantis...
Jurgita Fedorinienė
- Norėdami komentuoti, prisijunkite.
Naujausia galerija
Apklausos
Nariams
Šiuo metu svetainėje
Kitos svetainės
Biblija - Šventas Raštas
Katalikų Bažnyčios Katekizmas
Vatikano II Susirinkimo dokumentai
Vatikano radijas
Kaišiadorių vyskupija
Palaimintasis Teofilius Matulionis
Palaimintasis Mykolas Giedraitis
Pivašiūnų šventovė
Katalikai.lt
Marijos radijas
Katalikų pasaulio leidiniai
Socialinis Bažnyčios mokymas
Gyvenimo ir tikėjimo institutas
Natūralus šeimos planavimas
Naprotechnologija
Nevaisinga šeima
Nebijok vėžio
Bernardinai.lt
Kunigų seminarija
Egzorcistų asociacija
Pašvęstasis gyvenimas
Gailestingumo versmė
Guronių rekolekcijų namai
Vievio parapijos bendruomenė
Kaišiadorių parapija
Elektrėnų parapija
Vievio parapija
Kazokiškių bažnyčia
Žiežmarių parapija
Merkinės parapija
Širvintų parapija
Jiezno parapija
Giesmės.lt
Jėzuitai
Komentarai
Nelabai
Nelabai supratau, kokia yra autorės pozicija psichoterapijos atžvilgiu. Būtų įdomu sužinoti.
Brangi mm
Brangi mm, matau, kad stipriai norisi tau bendrauti, kalbėtis, kad viskas būtų gerai... Kartais yra žmogui duotas tylos laikas, girdėjimu tai vadinu. Kai turi nurimti nuo pasaulio garsų, rūpesčių ir klausytis savojo Jėzaus. Žinai, nei draugai, nei pažįstami niekada negali būti Jo vietoje. Net šeimoje vyras ir vaikai niekada negali užimti Dievo vietos. Tik Jis tau gali prabilti į širdį ir tik tu gali su Juo kalbėtis, o kada žmogus gyvenime kalbasi su Dievu, dvasioje tarpsta pilnatvė, dvasios pilnatvė.
Nepyk, kad jaučiasi pamokslavimas, tai ne tai, tai nuoširdus atliepas į tavo globalų;) klausimą.
O apie psichoterapiją – matai, kai žmogaus kūnas suserga, na, tarkim, mums skauda galvą, mes geriame vaistus nuo skausmo, jei nepadeda - kreipiamės į gydytojus dėl diagnozės. Jėzus buvo už gydytojus... kai susergame. Taip pat, jei suserga žmogaus siela (nekalbu apie sielos ir dvasios sąvokas), reikia, būtina ją gydyti. Bet esmė yra ta, kad mums, katalikams, tenka perprasti, kad mūsų gyvenime Jėzus yra pats stipriausias gydytojas. Psichiatrija – labai slidus dalykas. Katalikui, kreipiantis į tokį gydytoją, tektų žinoti, jog derėtų ieškoti taip pat tikinčio katalikų gydytojo. Juk dažnai psichiatrai, netikintys psichiatrai siūlo įvairias okultines praktikas, netgi hipnozė yra labai pavojingas dalykas, derėtų išsiaiškinti, ar taikant ją, nepasitelkiama kartais šamanizmo... Mano nuomone, derėtų, sergant sielos liga kreiptis užtarimo maldos, būtina, manau, susitaikymo sakramentas, kunigo malda, dvasiniai pašnekesiai. Mūsų kunigai yra kompetentingi ir galėtų patarti, ar tame būtina psichiatro pagalba...
Savo laiškelyje tau, brangi mm, remiuosi kun. A.Valkausko paskaita bei savo, kaip teologės, nuomone. Tenka pripažinti, jog mumyse įsigalėjęs neklystamos nuomonės stereotipas ir klaidinga nuomonė. Mažai kas skuba pasitikrinti savo nuomonę iš tikrų bažnyčios šaltinių, klausti patarimo pas dvasininką.
Linkiu ieškant surasti. Ir nesustoti klausti širdies, nepasimesti šiame liberalizmu kvepiančiame pasaulyje, ieškoti tikro šaltinio – knygos, literatūros ar patikimo žmogaus, vienai ar kitai nuomonei patvirtinti, kai nežinai atsakymo.
Aš visada už ieškojimą... Šaunuolė;))... Sėkmės ieškant tikrosios tiesos, ji taurina ir pildo mūsų tarnystes.
Pagarbiai, jurgita fedorinienė
Ačiū
:)
Ačiū už atsakymą.
Labai domiuosi, daug mokausi ir tikiuosi, kad man pavyks tolimesnį savo gyvenimą sieti su visais tais psicho- dalykais. Įdomi, bet kartu ir slidi sritis, kaip Jūs ir sakot. Tad vis norisi išgirsti kuo daugiau nuomonių apie tai. Taip ir šįkart buvo įdomu. Perskaičiau viską, ką mums parašėt, bet pastebėjau ir užkibau tik už to, kas aktualiausia. Tai ir reaguoju kažkaip, kaip visada. Mielai padiskutuočiau dar šia tema, bet... :)
O dėl viso kito... Ši svetainė didele dalimi ir buvo sukurta bendravimui ir aš nematau nieko blogo tame, kad vis norisi kalbėti ir kalbėtis. Dalindamiesi mes gauname daug daugiau negu pasilikdami patys sau tai, ką jau turime. Tik kol nepradedi dalintis, tol nesupranti. Deja. Sutinku, kad kartais reikia ir patylėti, aš irgi nesu prieš tylą, bet per ilgai jau čia taip tęsiasi. Taigi.
Pastebėti reikia, kad ir tos tylos būna visokios... Viena gali būti reikalinga, rami ir saugi, kurioje iš tikro gali klausytis ir išgirsti Kalbantį. Kita kaip tik - dėl mūsų baimių ir uždarumo - gali būti visai nesaugi ir bevaisė. Dar būna tyla, kuri skaudina. Tyla, kuria jautiesi baudžiamas, atstumiamas, gąsdinamas. Tokia išvis jau yra nesuprantama. Ir dar viskokių kitokių tylų turbūt būna...
Ir jeigu aš būčiau tikra, kad šičia dabar yra tas pirmasis tylos variantas, tai ir nezyzliavočiau čia. Tačiau vargu ar taip yra. Greičiausiai yra tie du paskutiniai. Ir nieko gero (krikščioniško, mhm) čia tame tikrai nėra.
Gerai būtų žinoti tiesą, bet gerai ir ieškojimo stadijoje kol kas.
Ačiū už linkėjimus, Jurgita.
Kas ieško, tas randa
Kas ieško, tas randa... Ar ne išmintis?..
Apie tylą labai taikliai pradėjai vardinti, bet prisimink pagundą ir malonės stovį... Kas tai atskirs? Ogi tik mūsų asmeninė širdis ir, aišku, kunigas...
Supratau, kodėl taip šauki tyruose... Sveikinu už drąsą, nuoširdžiai. Bendravimas, pokalbiai, kaip minėjau dvasiniai pašnekesiai, liudijimai – kas gali būti gražiau ir prasmingiau bendrystėje. Iš savo asmeninės patirties pastebėjau, kad kai ištinka va toks blaškymasis, reikia sustoti, melstis. Ogi žiūrėk ir atsakymas yra, ir aplinkybės, žmonės tau iš Dievo ateina, nes malda yra galinga... Ir čia gal net ne tas žodis... Malda – tai pokalbis su tavo Kūrėju, malda parodo kelią, ar pastebėjai? Jau kartojuos, svarbu, be galo svarbu – klausymasis, o tai galima tyloje, visiškoje tyloje... Dvasios pilnatvę atrasi bendrystėje su Dievu, po to seka dalinimasis, kuris esti, manau, būtinas. Mūsų, katalikų, tarnystė ir yra liudijimas, tikėjimo liudijimas, Jėzaus Kristaus Meilė ir t. t. Dalinimasis – neįsivaizuoju kaip be jo. Jei mes nebendrautume, tai ar kalbėtume apie Dievą? Ne gi... Bet, brangi mm, dabar dalinuos savo patirtimi – ieškojimas veda prie tiesos, ir nebijok ieškoti, kad dabar ir taip... Dievas seniai girdi tavo ieškojimą, bet pasitikrink, ar į tas duris beldies, ar ten atidarai kur reikia... Čia mūsų visų kasdienybės gyvenimo problematika. Matyti Dievo valią gyvenime per kasdienius įvykius, matyti Šventosios Dvasios veikimą, savo tarnystės kelią....
Apie psichoterapiją, sielogydą, logoterapiją galiu diskutuoti, esu kažkiek pastudijavusi, bet ne specialistė šios srities;) Ko gero tai studijuoji? Ar nori studijuoti?..
Ir visai čia nezyzliavojimas. Kai žmogus šaukia liudyti, tai jau tikėjimas, artimo meilės šauksmas... Bet visada pasitikrink... O kaip - jau minėjau...
Pagarbiai, jurgita f
Kada
Kada nors, kai numirsiu, man ant paminklo turbūt iškals "Don Kichotas - amžinas kovotojas su vėjo malūnais". Na, arba "Visuomenės priešas". Būtų smagu. :)
Iš tikro, visi ieškojimai yra su viltimi rasti. Kas ieško, tas randa. Ir beldžiančiam atidaroma. Ir dar kaip sako - svajonės pildosi tik tiems, kurie svajoja. Išmintis. :)
Dar pagalvosiu apie tai, ką parašėt. Nors čia irgi amžinas galvojimas. Nes neužtenka vieną kartą atrasti atsakymą į vieną ar kitą klausimą, ar vieną kartą pasakyti Viešpačiui "taip". Čia drąsos nuolat būti klausimo akivaizdoje, nuolatinio įsipareigojimo sakyti "taip" (viskam) ir melstis melstis kelias... Nors ką aš ten suprantu. :)
Klausėt. Aš studijuoju visuomenės sveikatą. Kaip ir atrodo, kad nesisieja su visais tais psicho-, bet siejasi, iš tikro. Viena iš šios specialybės sričių yra ir visuomenės psichikos sveikata. Ir aš labai tikiuosi (ir siekiu, aišku) kaip nors kur nors į tą sritį pralysti ateityje ir ten darbuotis. :)
Bet man be viso to dar visada buvo ir yra labai įdomus psichoterapijos ir religijos santykis. Psichoterapeuto ir kunigo. Aišku, atleidimo ir išrišimo iš nuodėmės visada mes einam pas kunigą ir joks psichoterapeutas to nesuteiks, bet gydymo, girdėjimo... Hm... Kiek išpažintis yra ne tik atleidimo, bet ir gydymo sakramentas, tai čia man klausimas. Ir klausimas - ar visada užtenka tik savo širdies girdėjimo, kunigo, išpažinties? Pasikviesti Jėzų Kristų, kad padėtų, kaip rašėt.
Gal skaudi mano patirtis (Nors ką ten mano? Ne tik mano. Užtenka pasilankyti kad ir to paties Vilniaus bažnyčiose, nueiti porą kartų tokios a la komercinės 5 min. išpažinties ir va taip va bus visiems.) ir tai, kad pažįstu... nu gal tik vieną žmogų, kuris yra toks kunigo ir psichologo combo derinukas, lėmė tai, kad dabar labiau pradėjau dairytis į psichoterapeutus nei į kunigus. Girdėjimas tas, tiesa, yra už pinigus, bet tas g i r d ė j i m a s yra. O per tai ir gydymas...
Ir tada klausiu savęs, koks iš tikro tas santykis turėtų būti tarp šitų dviejų. Gal taip ir gerai. Girdėjimo ir gydymo einame pas psichoterapeutą, o atleidimo ir išrišimo pas kunigą. Taip formaliai tada jau. Taip kaip kad ir vyksta. Bet kažkodėl neramu vistiek. Norisi, kad nereikėtų tarnauti dviems šeimininkams ir savęs barstyti į visas puses, atrasti tą vieną teisingą kelią ir juo eiti, bet kažkaip neišeina. Jau pasiklydau visai. Atsiprašau. :)
Įdomu išgirsti man Jūsų nuomonę apie visa tai.
Vakar
Vakar buvo ieškojimo diena, ar ne?;))
Žinai, vienokios ar kitokios mūsų patirtys apsigyvena mumyse; jei leidžiame – skaudina ir t.t. O jei dar pasiliekame sau ir neatiduodame Dievui, tada jau nebegerai... Kartais žaizda gali ir užpūliuoti...
Ko gero mūsų pašnekesys tik mums abiem ir įdomus;)).
Esu visiškai už bendravimą akis į akį, žodžiu, senamadiška šiuo požiūriu,;) ir matai, visada buvau prieš laidinį bendravimą, nes kažkuriuo metu prasideda nesusikalbėjimai. Kai bendrauji gyvai, kas kita...
Atsakant tau į klausimą – tavęs nepažįstu, tačiau matau, kad tavo patirtys nelabai džiugios...
Jėzus gydo, Dievo meilė apsigyvenusi mumyse mums prabyla. Ar teko tai tau pastebėti?..
Aš kalbėjau apie Dievo gydančią meilę... Ar pastebėjai, kai reikia psichiatrų pagalbos, reikia, kai ji būtina, būtina. Bet ar neteko sutikti tokio psichiatro, kuris pasako: o dabar terapija baigta, reikia dvasios gydymo, reikia užtarimo maldos, vaistai asmenybės pakeisti negali...
O Viešpats gali išgydyti mus... Ir apie Jėzaus gydymą man teko girdėti, tai matyti, patirti...
Va ir girdime, jog užtarimo malda, būtinu atveju egzorcisto pagalba, ar paprasčiausiai užtarimo malda draugų už draugus duoda vaisius. Ir dar kokius. Tik paskaityk Šv. Raštą, paieškok ten išminties gydymo klausimu, tikrai rasi... Galėsime susirašyti apie tai. Matai, psichiatrai ir egzorcistai bendrauja... Čia turėtume tęsti ilgą diskusiją ir išsiaiškinimą. Aš tau galėčiau išsiplėsdama nurodyti ir šaltinius. Pavardinsiu autorius - pirmiausia, jei esi katalikė – ŠV. RAŠTAS, tada jau ir žmonės;) V.E. Frankl, M.S.Peck, J.Vanier, Motina Teresė ir t.t., na, pradžiai užteks. O dar kur kita literatūra: psichologijos, psichiatrijos sritis ir t.t. Bet kadangi tik mums įdomus šis pokalbis... linkiu atradimų;))), o jei įdomu diskutuoti, parašyk jurgitai;)
Gal kada būsiu pas jus Molėtuose, tada būtinai pabendrausime, jei dar bus įdomu...;)
Brangi mm, ieškai, rasi, net neabejoju. Neskubėk. Savo esė kalbėjau apie gyvenimo priėmimą. Ir kituose jūsų svetainės puslapiuose savo rašliavomis;)) kalbėjau apie tai. Ir apie Dievo gydymą... Savo žodžiais liudijau ir savo gyvenimą bei išgyvenimus...
Ir negalvok, ką tau iškals ant paminklo;) svarbi šiandiena, rytdieną palik mūsų Viešpačiui...
Dvasiniai pašnekesiai... Pameni, sakiau. O ar sutikai tokį kunigą, vadinamą dvasios vadu ? Mes Lietuvoje turime puikių išmintingų kunigų. Jų išties daug. Dvasiniai pašnekesiai ir yra gydymui, dvasios, sielos, tuo pačiu kūno, mes esame viena, pas mus niekas nepadalinta. Ir atmink, sakiau, jei reikia psichiatro, vadinasi reikia. Bet kalbėjau ir apie pilnatvę... Atleidimas ir išrišimas gydo. Ar teko pažinti GYDANTĮ DIEVĄ? Pameni, esė rašiau apie kryžiaus nešimą, gyvenimo priėmimą, keturis kelrodžius...
Tu ieškai, tu nepasiklydai, tik Viešpats žino, kur tave veda, pasitikėk Juo ir klausyk savo širdies, linkiu rasti tikrą savo dvasios ganytoją, ir viskas bus gerai...;)
Ir dar negaliu nepaminėti pas jus kunigavusio kun. Česlovo Kavaliausko, nuoširdžiai linkiu perskaityti rudenį išėjusią mano sudarytą knygą „Iš kun. Česlovo Kavaliausko rankraščių“. Ten ir rasi daug atsakymų į savo klausimus;))
Tik kas ieško, tas randa;); maldos, klausymosi, tylos, nesiblaškymo linkiu nuoširdžiai, visada ieškok atsakymo savo širdyje, ji nemeluoja... Pasitikrink;)
Kuo nuoširdžiausios sėkmės, jei norėsi parašyk...
pagarbiai ir nuoširdžiai jurgitaf
Jurgita
Ačiū, Jurgita, už pokalbį, už girdėjimą, kurio visad esu taip labai reikalinga. :)
Gal niekam be mudviejų jis ir nebuvo įdomus, bet nieko baisaus. Čia dažniausiai taip. :) Bet kur du ar trys... :)
Telaimina Jus!
Nebenoriu plėstis, nepykit.
Sveika
Sveika,
man džiugu, kad tavo sieloje proveržiai... Linkėjimai pildosi...
Galvoju, jog mums nėra gera, kai prasilenkiame su Dievo valia... Kartais to nematydami, kentėdami... Po to klausydami praregime, o tam reikia daug... ir maldos...
Ir taip kiekvienam iš mūsų... Vis kasdienybėje...
Džiugu ir kad nenori plėstis, Dievas veikia tavo gyvenime ir tu girdi... Ir dar gali kitam pasakyti...
Nežinau, ar kada man tave parodys Dievas, bet žinosiu, jog keliauji savo kelionę ir tu kaip ir mes kiekvienas...
Kuo gražiausios vasaros su Jėzum...
jurgitaf
:)
:)
Ačiū. Ir Jums!