Norint išspręsti klausimą, reikia kažką daryti: tu negali pasilikti vietoje. Padaryk kažką - vieną žingsnį, nors mažą; gestą, bent vieną. Galbūt reikia visai paprasto dalyko, banalaus, bet to, kurį tu vis atidėlioji, kurį vis iš naujo palieki kitam kartui.

Pranciškus padarė kažką, kad iš to ištrūktų; jis atliko tai, ką jau daug kartų buvo atidėliojęs, sakydamas sau: "Aš niekada to nepadarysiu!". Ir štai, jam tai pavyko su Dievo malone. Jis pabučiavo raupsuotąjį. Jis surizikavo; jam buvo baisu paliesti tą deformuotą burną. Daug vėliau savo testamente jis parašys šiuos žodžius: Taip Viešpats man, broliui Pranciškui, leido pradėti naują atgailos gyvenimą. Nes iki tol aš skendau savo nuodėmėse, ir man buvo baisu žiūrėti į raupsuotuosius. Bet Viešpats mane pastatė tarp jų, ir aš jiems liudijau gailestingumą.

Tame vieninteliame geste slypėjo džiaugsmas, kaip aukso grynuolis upės dugne. Norėdamas ištrūkti iš nevilties ar liūdesio pasaulio, ir aš galiu rinktis tik viena; turiu žengti žingsnį, kažką padaryti. Žingsnelį, galbūt mažą dalykėlį, bet aš turiu nedelsdamas rizikuoti. Man reikia nebijoti pavojaus. Galbūt jau daugelį metų aš nesiryžau priglaust savo vaiką prie širdies; gal vėl po ilgų nebylių  dienų ir nebylių naktų prabilt į savo vyrą, savo žmoną; pirmam parašyti laišką po ilgos tylos; tarti "laba diena" kam nors, ko ilgai vengiau. Gestai paprasti, bet juos taip sunku padaryti. Tačiau kai jiems pasiryžtu, tai, kas buvo taip kartu, pavirsta saldybe.

Kiekvienam iš mūsų yra raupsuotasis, stovintis pakelėje. Gal tas raupsuotasis yra pats Dievas: daugelį metų aš nieko Jam nepasakiau, kad Jį  pašlovinčiau, nepavedžiau Jam savo klaidų. Man tai atrodė taip sunku, be to: kam reikia melstis ar eit išpažinties? Ir staiga manyje kažkas suskilo: aš surizikavau prabilti. Tada atleidimo džiaugsmas mane visą užplūdo, ir aš jaučiuosi atgijęs kaip medis po ilgos žiemos.

Iš Mons. Godfried Danneels laiško "Šventojo Pranciškaus džiaugsmas"