Vis negaliu nustoti dėkoti Viešpačiui už vieną po kito atverčiamus suvokimo puslapius, vieną po kitos dovanojamas dangiškojo Mokytojo pamokas, vienas po kito atveriamus Tėvo namų langus...

Skridau namo iš Šventosios Žemės pilna ramybės ir palaimos, kad galėjau būti ten, kur Brolio eita, kur Mokytojo mokyta, kur Karalius karūnuotas ir nuvainikuotas, kur Jis nugalėjo savo Prisikėlimu...

Skrisdama iš aukštai žvelgiau žemyn į pačias kalnų ir kalnagubrių keteras, į margaspalves laukų paklodes, oranžines dykumas ir besimainančio mėlynumo jūrą...

Retkarčiais, kažkur ten žemai vis kas suspindėdavo, tarsi nerūpestinga ranka per kalnus būtų deimantus pažėrus ar saulė lygumose į daugybę mažų saulyčių subyrėjus. Namų iš taip aukštai nesimatė, bet buvo aišku, kad saulė, įkritusi į lango stiklą, siunčia į dangų akinančio spindėjimo žėrutį. Vėl ir vėl...vėl ir vėl... Tarsi žinutę (sms) į dangų, kad ten žemai, apačioje gyvybė nepertraukiamai audžia gyvenimo rūbą...

Pagalvojau, gal taip nuolat - dieną ir naktį - ir mūsų dangiškasis Tėvas ilgesingai žvelgia į žemę - laukia kol pamatys suspindusią švieselę; sužibusią, kad ir pačią mažiausią, žvaigždelę... Laukia, kada Jam į dangų bus pasiųsta žinutė: ten, Žemėje, kažkam krito Betliejaus žvaigždė. Tada Jis žinos - kažkieno širdis nušvito ir prisipildė meilės. Kažkas laimėjo savąją kovą...

Jis ramus šypsosis - Jo karalystė žemėje padidėjo dar viena širdimi.

Ir tada ramiai sės vakarieniauti...

Alma Marija Ieva